káimo sociològija, sociologijos sritis, tirianti mažų miestelių ir kaimų žmonių gyvenimą. Kaimo sociologija daugiausia tiria žemės ūkio verslą, homogeniškumą, masinį išsikėlimą iš kaimiškų vietovų, kaimo bendruomenių tipus, taip pat įvairias problemas, su kuriomis susiduria kaimo bendruomenė – aplinkos tarša, per didelis vandens išteklių vartojimas, toksinių atliekų tvarkymas ir sąvartynų įrengimas, skurdas ir kita. Svarbiausia tyrimų dalis – statistinių duomenų nagrinėjimas. 1976 įkurta Tarptautinė kaimo sociologijos akademija, vienijanti įvairių šalių kaimo sociologijos atstovus.
Kaimo sociologija pradėjo formuotis Prancūzijoje, Airijoje, Skandinavijos šalyse, Jungtinėse Amerikos Valstijose baigiantis industrinei revoliucijai. Buvo pastebėta, kad, kitaip nei kaimo vietovėse, miestuose ir didmiesčiuose gyvenančių žmonių didėjo pajamos ir gerėjo gyvenimo kokybė, todėl didėjo socialinis atotrūkis tarp miesto ir kaimo gyventojų. Kaimo sociologijos tyrimų yra ankstyvuosiuose vokiečių sociologo M. Weberio veikaluose. Po Antrojo pasaulinio karo kaimo sociologija paplito Vokietijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Didžiojoje Britanijoje.