kaimo turizmas

káimo turzmas, kelionės, atostogos, ekskursijos, susijusios su kaimo pažinimu ir poilsiu jame. Kaimo turizmas būna organizuotas (kelionė pagal turizmo paslaugas teikiančios organizacijos programą) ir neorganizuotas (kelionė pagal paties turisto programą). Kaimo turistais laikomi asmenys, kurie atvyksta į kaimą ir apsistoja jame bent vienai nakčiai. Kaimo turizmo paslauga yra veikla, susijusi su į kaimą atvykusių turistų poreikių tenkinimu (apgyvendinimu, maitinimu, pramogų, kelionių organizavimu).

Istorija

Kaimo turizmas pradėjo plėtotis 19 a. pabaigoje. Turistai keliavo ne vien į paplūdimius, bet ir į kaimą, kur pastatyta užeigos namų ir viešbučių. Daugelyje Europos šalių kaimo turizmas tapo masinis 20 a. antroje pusėje, kai šalių vyriausybės ėmė remti jo plėtrą, skatinti nacionalinių ir tarptautinių kaimo turizmo organizacijų kūrimąsi (1986 įkurta Europos ūkių ir kaimo turizmo federacija).

Lietuvoje

Lietuvoje kaimo turizmas plėtojamas nuo 20 a. 3 dešimtmečio. Kaimo vietovėse per metus apsilankydavo apie 5000 poilsiautojų. Po Antrojo pasaulinio karo kaimo turizmas ėmė atsigauti 7 dešimtmetyje, kai padaugėjo poilsiautojų iš kitų Baltijos šalių, SSRS. Nuo 1997 organizuotu kaimo turizmu ėmė rūpintis apskričių administracijos, Lietuvos turizmo fondas, Lietuvos kaimo turizmo asociacija (įkurta 1997). 2017 veikė 668 kaimo turizmo sodybos su 15 048 vietomis, jose per metus ilsėjosi apie 324 700 turistų, iš jų apie 31 800 užsieniečių (daugiausia svečių į kaimo turizmo sodybas atvyksta vasarą).

3017