kaimýnai, ikivalstybinio laikotarpio pabaigos ir pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės amžių (iki 16 a. antros pusės) bajoro kieme (kaime) gyvenę ir savo namų ūkį turėję valstiečiai, į baudžiavą patekę ekonominės prievartos būdu. Sudarė tarpinį sluoksnį tarp dvaro šeimyniškių ar valsčiaus bendruomenės narių.
Susidarė iš alodą praradusių laukininkų (laukas) ir kitais būdais. Nuo patriarchalinių vergų (šeimyniškių) skyrėsi tuo, kad prievoles bajorui davė ne nuo kiekvieno šeimos nario, o nuo ūkio, todėl šeimos nariai pavieniui nebuvo perkami ir parduodami. Kitaip nei valsčionys, kaimynai neturėjo savo žemės (naudojosi skirtine dvaro žeme) ir buvo asmeniškai priklausomi žemvaldžiui.
Po 16 a. vidurio pradėtos agrarinės reformos (Valakų reforma), kuri Lietuvoje galutinai panaikino valstiečių žemės nuosavybę, skirtumas tarp kaimynų ir valsčionių išnyko, kaimynų terminas reiškė gretimus kaimo gyventojus.
Lietuvių raštuose kaimynai kai kada vadinami kiemionimis (kaimynai – kaimo gyventojai, kiemionys – kiemo; kaimas ir kiemas buvo sinonimai).
-kiemionys
2271