káina, prekės ar paslaugos vertės ir naudingumo piniginė išraiška. Yra ekonomikos svarbiausia kategorija. Kaina nusistovi konkurencijos sąlygomis veikiant paklausai ir pasiūlai, lemia ekonominių išteklių išdėstymą. Teisinga yra kaina, kai atsižvelgiama į visus vertės veiksnius, pardavėjui garantuojamas normalus pelnas ir nenuskriaudžiamas pirkėjas.
Konkrečių prekių kainų nustatymą nagrinėja ir aiškina mikroekonomikos, bendraekonominės pusiausvyros kainų lygio – makroekonomikos teorijos.
Kainos išraiška
Kaina reiškiama kokiu nors vienetu: dažniausiai – pinigų suma už vieną prekės ar paslaugos vienetą, natūrinių mainų atveju – tos prekės ar paslaugos kiekiu, kurį galima iškeisti į kitą ar kitas prekes. Dažniausiai kaina išreiškiama nacionaline valiuta (pvz., Jungtinių Amerikos Valstijų doleriais, Didžiosios Britanijos svarais sterlingų, Argentinos pesais), Europos Sąjungos šalyse (nuo 2002) – eurais.
Kainų rūšys
Kaina naudojama įvairiose prekių apyvartos sferose: gali būti vartojimo (masinės paklausos prekių ir paslaugų), supirkimo (gamybinės paskirties prekių ir žemės ūkio produkcijos) kaina, didmeninė kaina, mažmeninė kaina, transporto tarifas (prekių pristatymo ir keleivių vežimo kaina), gamybos veiksnių (darbo – darbo užmokestis, kapitalo – palūkanos, žemės ir gamtos išteklių – renta, verslininkystės paslaugų – verslininkystės pajamos) kaina.
Pagal valstybės poveikį kainoms skiriama rinkos kaina ir reguliuojamoji kaina (kainų reguliavimas), pagal nustatymo pobūdį – fiksuotoji (pastovioji kaina), kintamoji kaina.
Pagal informacijos apie kainų lygį gavimo būdą gali būti registruotoji (paskelbta kataloge, sąraše ar kitame informacijos šaltinyje; nuo jos gali būti siūlomos įvairios nuolaidos) ir apskaičiuojamoji (nustatoma pagal sąnaudas, biržoje – pagal sandorius, sudarytus baigiantis deryboms) kaina, pagal laiko veiksnį – einamoji (esamoji), sugretinamoji kaina (arba palyginamoji), vidutinė (apskaičiuota pagal konkretaus laikotarpio kainas), sezoninė (susijusi su metų laiku) kaina, pagal rinkos rūšį – aukciono, biržos, derybų kaina.
Pagal veikimo teritoriją skiriama pasaulinė kaina, šalies, transferinė (naudojama atsiskaitymams tarp tos pačios įmonės padalinių tarptautinėje prekyboje – parduodant tas pačias prekes įvairiose valiutų ar prekybos zonose) kaina.
Dar skaičiuojama bazinė kaina, pradinė kaina, grynoji (atėmus visas įmanomas nuolaidas), lengvatinė (dažniausiai sumažinta), nominalioji kaina, laikinoji (galioja ribotą laiką), sutartinė (nustatoma sandorio šalių susitarimu),monopolinė kaina, įsiskverbimo į rinką (maža laikinoji, kuria siekiama užimti tam tikrą rinkos dalį), pusiausvyros kaina, faktiškoji (arba tikroji, pardavimo kaina), sąnaudomis pagrįstoji (nustatoma prie faktiškosios kainos pridedant atitinkamą fiksuotą pelną arba pelno procentą, pvz., vyriausybės sudaromų kontraktų atvejais), prašomoji (arba pageidaujamoji, nurodoma pardavėjo), siūlomoji (už kurią pirkėjas nori pirkti), visa apimančioji (nurodoma dideliam įvairių prekių kiekiui), uždaroji (reiškia, kad prašoma ir siūloma kaina, nors ir nedaug, neatitinka), atidarymo (pirmo pardavimo rinkoje kaina), uždarymo (atitinka paskutines tos dienos kainas vertybinių popierių ar kitoje organizuotoje rinkoje), įmonės (ta, kurios nori įmonė) kaina.
Kainos ir vertės santykis
Dėl kainos ir vertės santykio ilgai polemizuota. Klasikinės ekonomikos teorijos atstovai stengėsi panaudoti darbo vertės teoriją bandydami rasti tvirtą santykį tarp vertės ir kainos. Marksistinės ekonomikos atstovai, be kitų, sprendė vadinamąją transformacijos problemą – iš prekių ir gamybos veiksnių verčių išvesti vienintelį galimą kainų rinkinį. Neoklasikai pabrėžė, kad prekių ir gamybos veiksnių rinkos kainos susijusios su jų retumu. Kaina bent jau teoriškai apibrėžiama kaip pasiūlos ir paklausos sąveikos rezultatas, išskyrus vadinamąsias socialistines (komunistines) šalis, kuriose vyravo planinė ekonomika. Rinkoje vyksta pirkėjo ir pardavėjo sąveika, dėl jos ir nusistovi rinkos kaina. Jeigu pasiūla ir paklausa veikia visiškai laisvai, paklausos didėjimas padidina kainą, mažėjimas – mažina, ir atvirkščiai – pasiūlos didėjimas mažina, mažėjimas didina kainą. Dažniausiai abi tendencijas veikia ne tik pasiūlos ir paklausos lankstumas (elastingumas), kuris kinta kartu su preke ar paslauga, bet ir kitos aplinkybės, kurios riboja grynąją (tobuląją) konkurenciją, pvz., vyriausybės vykdomi kainų paramos ir kainų kontrolės veiksmai, nedidelio pardavėjų (kartais ir pirkėjų) skaičiaus įtaka.
345