kainozòjus (gr. kainos – naujas + zōē – gyvybė), Žemės geologinės istorijos fanerozojaus eono trečioji (jauniausioji) era, prasidėjusi po mezozojaus eros prieš 65,65 mln. metų; per tą laikotarpį susidariusi Žemės plutos sluoksnių grupė (eratema). Era skirstoma į 2 geologinius periodus (sistemas): paleogeną, neogeną ir kvarterą. 2004 pasiūlyta kvarterą priskirti neogeno sistemai. Iki 1960 paleogenas ir neogenas buvo jungiami į terciaro periodą (sistemą). Kainozojaus pavadinimą 1861 davė anglų geologas J. Phillipsas.
Kainozojaus pradžioje pasaulio geografinė padėtis skyrėsi nuo dabartinės. Euraziją su Šiaurės Amerika jungė Skandinavija ir Grenlandija, kurios sudarė vientisą sausumos plotą. Australija ir Antarktida, kurios priklausė vienam žemynui, pradėjo trauktis viena nuo kitos; Indija buvo atskiras žemynas, iš visų pusių apsuptas vandenynų. Pietų Amerika ir Afrika buvo panašios į dabartinius žemynus. Į pietus nuo Eurazijos ir į šiaurę nuo Afrikos, Indijos ir Australijos telkšojo Tetidės vandenynas. Jis sparčiai siaurėjo dėl jo dugno subdukcijos po Eurazijos pietiniu pakraščiu; todėl Afrika artėjo prie Europos, o Indija – prie Azijos. Paleogeno pabaigoje suartėjus žemynams susidarė Žemės plutos suslėgimo zona nuo Gibraltaro iki Indonezijos. Užsivėrus Tetidės vandenynui dėl Afrikos ir Europos kolizijos iškilo Alpių, Atlaso, Pirėnų, Apeninų, Karpatų, Mažosios Azijos, Kaukazo kalnai. Dėl Indijos ir Azijos kolizijos iškilo Pamyro, Himalajų, Tibeto kalnai; visa Azijos pietrytinė dalis suskilo į daugelį mikroplokščių, dėl kurių diferencijuotų poslinkių ir suslėgimų iškilo Vidurinės Azijos ir Pietų Sibiro kalnai, atsivėrė Baikalo riftas. Dėl Ramiojo vandenyno dugno subdukcijos po Šiaurės ir Pietų Amerikos vakariniais pakraščiais sparčiai kilo Kordiljeros ir Andai.
Mezozojaus ir kainozojaus sandūroje iš esmės keitėsi organinis pasaulis – išnyko daugelis aukštesniųjų augalų grupių, išmirė klestėjusių roplių grupės (dinozaurai, pleziozaurai, ichtiozaurai), vietoj jų plačiau paplito žinduoliai, kurie su paukščiais sudarė didžiausią dalį žemyninių stuburinių. Sausumoje įsivyravo aukštesnieji placentiniai žinduoliai, vabzdžiaėdžiai, tik Australijoje vystėsi sterbliniai. Viduriniame paleogene atsirado visų dabar gyvenančių žinduolių būriai. Dalis žinduolių antrą kartą grįžo į vandenį (banginiai, irklakojai). Keitėsi bestuburių fauna – išmirė amonitai ir belemnitų pagrindinės grupės, vyravo dvigeldžiai ir galvakojai moliuskai, jūrų ežiai, šešiaspinduliai koralai. Suklestėjo numulitai (jie paleogene sudarė numulitinių klinčių storymes). Sausumoje daugiausia augo gaubtasėkliai. Viduriniame paleogene susiformavo savanos, stepės, neogeno pabaigoje – taigos, dar vėliau – miškatundrės, tundros žolinės formacijos. Kainozojaus pradžioje atsirado primatai, neogene evoliucionavo žmoginės beždžionės, kvartere – pirmykščiai žmonės.
Kainozojaus nuogulose yra 25 % pasaulio naftos ir dujų išteklių, kurių telkiniai susikaupę alpinės kalnodaros sukurtuose kraštiniuose įlinkiuose ir tarpukalnių dubumose: Priekarpatės, Ferganos ir Šiaurės jūros naftingosios sritys, Šiaurės Kaukazo‑Mangyšlako ir Pietų Kaspijos naftingosios provincijos, Kirkuko (Irakas), Gač Sarano, Maruno, Ahvazo (Iranas) telkiniai, Kalifornijos (Jungtinės Amerikos Valstijos), Maracaibo (Venesuela) naftingieji baseinai. Kainozojaus nuogulose yra 15 % pasaulio anglių (daugiausia rusvųjų) atsargų: Europoje (Vokietijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Italijoje, Ispanijoje, Užkarpatėje, Pakarpatėje, Padnieprėje, Dniepro akmens anglių baseine), Azijoje (Pietų Urale, Kaukaze, Lenos akmens anglių baseinas, Sachaline, Kamčiatkoje, Turkijoje Anatolijos rusvųjų anglių baseinas, Afganistane, Indijoje, Nepale, Indokinijos pusiasalyje, Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje, Indonezijoje), Šiaurės Amerikoje (Kanadoje Albertos ir Saskatchewano baseinai, Jungtinėse Amerikos Valstijose Green Riverio, Misisipės, Teksaso telkiniai), Pietų Amerikoje (Kolumbijoje, Bolivijoje, Argentinoje, Brazilijoje Aukštutinės Amazonės baseinas), Australijoje (Viktorijos valstijoje). Kainozojaus uolienų storymėse yra oolitinių geležies rūdų (Kerčės geležies rūdų baseinas), mangano rūdų (Čiaturos baseinas), akmens ir kalio druskų (Pakarpatės kalio druskų baseinas, Italijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Irane, Izraelyje, Jordanijoje ir kitose šalyse) didelių telkinių. Didelės atsargos boksitų (Viduržemio jūros boksitų provincija), fosforitų (Arabijos‑Afrikos fosforitų provincija), gintaro (Kaliningrado sritis), diatomitų, statybinių medžiagų žaliavos.
Lietuvoje kainozojaus paleogeno ir neogeno periodų nuogulos paplitusios ne visur. Paleogene Pietų Lietuvoje iš vakarų į rytus tęsėsi jūra, šiaurės rytiniai rajonai buvo sausuma. Panašiai buvo ir neogene, todėl paleogeno nuogulų randama Lietuvos pietuose, neogeno – nedideliais plotais rytuose, kvartero nuogulos dengia visą Lietuvą. Naudingosios iškasenos: neogeno – kvarcinis smėlis, kvartero – molis, smėlis, žvyras, durpės, rieduliai, gintaras.
643