káinų kompensãvimas, dėl padidėjusių kainų patiriamų nuostolių atlyginimas. Kaip viena ekonomikos stabilizavimo priemonių nukreiptas apsaugoti mažiausias pajamas gaunančių gyventojų grupių perkamąją galią. Taikomas ir šalies viduje, ir tarpvalstybiniuose sandoriuose. Tarptautinėje prekyboje kainų kompensavimas naudojamas mažai išsivysčiusių šalių eksportuojamos produkcijos kainų svyravimams išlyginti, gamintojų nuostoliams dėl kainų svyravimo kompensuoti, pavyzdžiui, tokių prekių, kaip kavos, arbatos, cukraus ir kitų, kurios vartojamos visame pasaulyje, bet jas dideliais kiekiais gamina tik ribotas šalių skaičius. Dauguma šias prekes eksportuojančių šalių yra neturtingos ir turi nedaug pramoninių pajėgumų, todėl gamybą ir kainas būtina reguliuoti tarptautiniu mastu, kad gamintojai gautų kompensacijas už patirtus nuostolius. Siekiant stabilizuoti gamybą ir kainodarą buvo sudaromos sutartys tarp eksportuojančių ir importuojančių valstybių. 20 a. pradžioje pastangos stabilizuoti šių prekių kainas nebuvo vaisingos, tik po Antrojo pasaulinio karo buvo sudarytos tarptautinės sutartys (dėl kavos, arbatos, alavo, cukraus ir kitų prekių) ir įsteigtos organizacijos, kurių tikslas – planuoti gamybą ir nustatyti kainas (nė vienas šių susitarimų nebuvo visiškai sėkmingas). Ekonominio nestabilumo laikotarpiu (1973–75) turtingosios šalys nusprendė siekti savo interesų ir nesilaikydamos susitarimų įvedė kvotas.
LIETUVOJE kainų kompensavimas taikomas tam tikroms prekių grupėms. Kompensuojamos būsto šildymo kainos mažas pajamas turintiems gyventojams, kai kurios energetinių išteklių kainos žemdirbiams, privalomuoju sveikatos draudimu apdraustiesiems bazinėmis kainomis kompensuojamos ambulatorinio gydymo išlaidos vaistams ir medicininės pagalbos priemonėms.
345