káinų kontròlė, fiksuotų (didžiausių ar mažiausių) kainų nustatymas. Dažniausiai vykdo vyriausybė (įvesdama kainų kontrolę trumpam laikotarpiui, kad galėtų kontroliuoti infliaciją, o kainų didinimą padaro nelegalų) ir didelės bendrovės. Vyriausybės vykdomos kainų kontrolės tikslas – sulaikyti kainas nuo spartaus didėjimo. Veiksminga tik esant specialioms sąlygoms ir neapsaugo nuo infliacijos. Kainų kontrolė dažniausiai taikoma per karus tam tikroms prekėms siekiant kompensuoti į karo pramonę orientuotos ekonomikos nepriteklių, retkarčiais – ir taikos metu siekiant sustabdyti infliaciją. Kartais kontroliuojamos visų, kartais – tik kai kurių prekių kainos. Plataus masto kainų kontrolę dažniausiai įveda ir administruoja nacionalinė vyriausybė, bet ilguoju laikotarpiu ją taiko vietos valdžia. Pavyzdžiui, būsto nuomos mokesčio kontrolę Jungtinėse Amerikos Valstijose nustatė per Antrąjį pasaulinį karą priimtas Federalinis įstatymas, po karo dėl gyvenamųjų namų trūkumo keletą dešimtmečių ją vykdė daugelis šalies miestų, bet galiausiai kontrolė buvo perduota valstijoms ir municipalitetams. Antrojo pasaulinio karo metais daugelio šalių vyriausybės kontroliavo kainas įvesdamos normuoto aprūpinimo maisto produktais sistemą. Kontrolę po karo nutraukus kainos greitai didėjo kelerius metus, nes dėl susikaupusių santaupų padidėjo gyventojų perkamoji galia. Didžiojoje Britanijoje buvo taikomi ir kiti savikainos bei kainų skirtumo kontrolės mechanizmai (veikė Kainų komisija, buvo vykdoma tam tikra kainų ir pajamų politika). Švedijoje 1956 įsigaliojo įstatymas, leidžiantis vyriausybei reguliuoti kainas, bet 1981 Informacijos komitetas nusprendė, kad tokia kontrolė mažai prisideda prie infliacijos sustabdymo. Tuo remdamasi vyriausybė 1982 atsisakė kainų kontrolės ir sumažino Kainų bei kartelių valdybos galias. 20 a. 8 dešimtmetyje metinei infliacijai Jungtinėse Amerikos Valstijose pasiekus daugiau kaip 5 %, prezidentas R. Nixonas įvedė kainų kontrolę, bet ji greitai buvo panaikinta, nes trukdė laisvai ekonomikos plėtrai. Didelės bendrovės (monopolijos) taiko kainų kontrolę siekdamos padidinti savo pelną daugiau, nei leidžia konkurencija. Jos nustato tokias kainas, kad ekonominiai ištekliai monopolizuotoje šakoje uždirbtų daugiau, nei galėtų uždirbti kitur, apsaugotų rinką nuo kitų įmonių ir neleistų joms dalyvauti uždirbamo pelno dalybose. Fiksuodamos kainas monopolijos mažina visuomenės pajamas.
LIETUVOJE atkūrus nepriklausomybę Vyriausybė liberalizavo kainas. 1990 Kainų įstatymas (neteko galios 2014) apibrėžė kainų kontrolės pagrindus. Jame numatyta, kad Vyriausybės vykdoma kainų kontrolė apima mainų sistemos priežasčių ir veiksnių, turinčių įtakos kainų lygiui ir jo pokyčiams, tyrimą. 1992 pradžioje tebebuvo kontroliuojama apie 15 % kainų – žemės ūkio produktų supirkimo, kelių rūšių maisto produktų (duonos, alkoholio, tabako gaminių, cukraus ir kitų), strateginių išteklių (naftos, dujų ir elektros), savivaldybių reguliuojamos ir infrastruktūros kainos.
345