káinų reguliãvimas, valstybės kišimasis į rinkos kainodaros procesą. Reguliuodama kainas valstybė siekia sustabdyti infliacinį kainų didėjimą, panaikinti konkrečių prekių ir paslaugų kainų disproporcijas, stengiasi, kad darbo užmokestis nedidėtų proporcingai kainų didėjimui, subsidijuoja valstybės kontroliuojamą gamybą, perskirsto nacionalines pajamas, skatina tarptautinius gamybinius ir mainų ryšius, sprendžia įvairias ekonomines ir socialines problemas. Kainų reguliavimas gali būti vykdomas tiesiogiai (kainų limitų nustatymas, kainų subsidijavimas valstybės biudžeto lėšomis) ir netiesiogiai (mokesčių politikos priemonių panaudojimas, mokslo tiriamųjų darbų finansavimas, diferencijuota kredito politika, valstybės užsakymai privačioms įmonėms). Ekonomine prasme vyriausybės vykdomo kainų reguliavimo svarbiausia priežastis – kontroliuoti, kaip laikomasi konkurencijos principų. Kainų reguliavimas gali būti naudojamas kaip nacionalizacijos alternatyva, pavyzdžiui, kai kurių pramonės šakų, kurias Didžioji Britanija nacionalizavo, produkcijos ir paslaugų kainas Jungtinės Amerikos Valstijos dažniausiai reguliuoja (ryšių tarifus, kai kuriose valstijose – energijos ir automobilių bei geležinkelių transporto tarptautinių pervežimų tarifus). Užuot įvedusios kokybės standartus, vyriausybės kartais nustato minimalias kainas, už kurias mažesnėmis prekės negali būti parduodamos. Taip iš rinkos išstumiami prastos kokybės prekių gamintojai, bet padidėja geros kokybės prekių, kurios tampa nepakeičiamomis, paklausa. Pavyzdžiui, minimalaus atlyginimo nustatymas dažnai pateikiamas kaip apsaugantis nekvalifikuotus ar neturinčius patirties darbuotojus, bet iš tikrųjų būtent šie žmonės išstumiami iš darbo rinkos. Esant nustatytam minimaliam užmokesčiui už valandą niekas nepriims į darbą asmens, kuris per valandą pagamina produkcijos už mažesnę sumą. Šis empirinis įrodymas įtikino daugelį ekonomistų, kad minimalaus atlyginimo nustatymas yra nedarbo, ypač mažai kvalifikuotų darbuotojų, svarbiausia priežastis. Šiuo atveju laimi aukštesnę kvalifikaciją turintys darbuotojai, kurie lieka dirbti ir gali reikalauti didesnio atlyginimo, nes nėra žemesnės kvalifikacijos konkurentų.
LIETUVOJE kainų reguliavimo pagrindus nusakė Kainų įstatymas (1990, neteko galios 2014). Pagal jį Vyriausybė vykdė valstybinį kainų reguliavimą nustatydama kai kurių prekių ir paslaugų kainų aukščiausią ir žemiausią lygį ir dydį, deklaruodama prekių ir paslaugų, įtrauktų į atskirą Vyriausybės parengtą sąrašą, kainas. 1997 įsigaliojus Energetikos įstatymo pataisoms įtvirtinta nuostata, kad reguliuojamas energijos kainas nustato patys tiekėjai apskaičiuodami jas pagal Valstybinės energetikos išteklių kainų ir energetinės veiklos kontrolės komisijos (nuo 1998 – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija) patvirtintas metodikas ir su ja suderinę. 1998 pabaigoje Seimas įgaliojo šią komisiją derinti visų centralizuotos šilumos tiekėjų tiekiamos šilumos kainas (iki tol – tik regioninių įmonių), taip pat šalto vandens kainas ir tolimojo susisiekimo keleivinio transporto ribinius tarifus. Įsigaliojus Gamtinių dujų (2001, nauja redakcija 2011) ir Elektros energetikos (2002, nauja redakcija 2012) įstatymams įvestas skatinamasis kainų reguliavimas – kainų viršutinė riba nustatoma trejiems metams, o konkretūs tarifai apskaičiuojami kasmet pagal komisijos patvirtintas metodikas. Lietuvoje taip pat įteisinta minimalusis valandinis atlygis (nuo 2018 01 01 jis lygus 2,45 euro) ir minimalioji mėnesinė alga (400 eurų) darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir tiems asmenims, kuriems teisės aktais nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga.
345