káinų sistemà, ekonominių išteklių paskirstymo mechanizmas, kuriam veikiant kainos didėja, kai paklausa didesnė už pasiūlą, ir mažėja, kai pasiūla didesnė už paklausą. Dažniausiai tariama, kad vieninga kaina galiausiai nusistovi kiekvienoje rinkoje, kintant savikainai ar paklausai. Dėl kainų sistemos nepakankamas tiekėjų skaičius pasiskirsto tarp vartotojų, tarpusavyje nebendraujantys ekonomikos dalyviai gali patenkinti vienas kito poreikius. Kainų sistema suteikia impulsą gamintojams, kur turi būti uždirbami pinigai ir ką reikia gaminti. Ką, kaip gaminti ir kokias nustatyti kainas, priklauso nuo to, ką pirkėjai norės pirkti. Pirkėjų sprendimus, kaip išleisti savo ribotus piniginius išteklius, lemia sąmoningas ar nesąmoningas noras gauti kuo didesnį pasitenkinimą. Kainų sistema leidžia vartotojams nusipirkti prekę, kurios jie anksčiau nebuvo pirkę, ar pagamintą įmonėje, apie kurios egzistavimą nebuvo girdėję, naudojant išteklius, tam tikra prasme (netiesiogiai) gautus iš pirkėjų santaupų. Šis mechanizmas veikia kaip laisva ekonominė sistema pagal skirtingus ekonominių tarpininkų sprendimus. Nepaisant to, kainų sistemą riboja valstybinė ir privati kainų kontrolė bei įvairūs išoriniai veiksniai. Kai kainų sistema negali įveikti atsiradusių padarinių, pradeda veikti kitos socialinės kontrolės formos, pvz., valstybė gali subsidijuoti ekonominę veiklą, kuri nesibaigia pardavus produktą (pvz., remiami moksliniai tyrimai, nesibaigiantys patento išdavimu), žmonės gali būti priversti vieningai dirbti srityse, kuriose sutarčių sudarymas per daug brangus (pvz., privalomas skiepijimas), valstybė pati gali perimti veiklą, kurios negalima finansuoti parduodant paslaugas (pvz., nacionalinė gynyba).
LIETUVOJE kainų sistemos (kartu kainų reguliavimo ir kontrolės) pagrindus apibrėžė Kainų įstatymas (1990, neteko galios 2014). Jame buvo nurodyta, kad šalyje veikia dviejų rūšių kainos: valstybinių valdymo institucijų reguliuojamos ir rinkos. Už valstybinių kainų reguliavimą atsako Vyriausybė, nustatydama kai kurių kainų aukščiausią ir žemiausią lygį ar dydį, deklaruodama prekių ir paslaugų, įtrauktų į atskirą sąrašą, kainas. Vietos savivaldos institucijos nustatyta tvarka gali reguliuoti savivaldybės vietinio ūkio įmonėse gaminamos produkcijos kainas ir teikiamų paslaugų tarifus, jeigu jų nereguliuoja Vyriausybė. 1993 įstatymas papildytas nuostata, kad valstybinės valdymo institucijos, nustatydamos prekių kainas ir paslaugų tarifus, privalo juos suderinti su Valstybine kainų ir konkurencijos tarnyba (nuo 1995 – Valstybinė konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo taryba prie Vyriausybės), išskyrus kainas, kurias nustato vietos savivaldos institucijos. Nuo 1997 įstatymu apibrėžta, kad elektros energijos, centralizuoto šilumos ir karšto vandens tiekimo bei gamtinių dujų kainas nustato patys tiekėjai, apskaičiuodami jas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (įkurta 1995) patvirtintas metodikas ir su ja suderindami. 1998 Seimas įgaliojo šią Komisiją derinti visų centralizuotos šilumos tiekėjų tiekiamos šilumos kainas, t. p. šalto vandens kainas ir tolimojo susisiekimo keleivinio transporto ribinius tarifus. Kainų įstatyme t. p. buvo numatyta, kad Vyriausybė gali sustabdyti arba apriboti rinkos kainų ir tarifų didėjimą ne ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui, jei rinkos kainų dinamika sukelia ekonomikos funkcionavimo sutrikimus.
345