buvusio Kaišiadorių geto teritorija (2002; N. Latvytė‑Gustaitienė. Holokaustas Trakų apskrityje, Vilnius, 2002)
Kaišiadorių grūdų paruošimo sandėlis (pažymėtas rodykle), kuriame buvo įkalinti žydai (1965; N. Latvytė‑Gustaitienė. Holokaustas Trakų apskrityje, Vilnius, 2002)
masinių žydų žudynių vieta Strošiūnų miške (Skausmo knyga = The Book of Sorrow, Vilnius, 1997)
Kaišiadori gètas, 1941 veikęs getas.
Pirmieji išpuoliai prieš Kaišiadorių žydus
1941 06 22 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, Kaišiadoryse susikūrė vietinių aktyvistų (baltaraiščių) būrys, vadovaujamas buvusio Kaišiadorių girininkijos vyriausiojo buhalterio A. Eidukevičiaus. Būrio nariai dar prieš Vokietijos kariuomenės įsiveržimą į miestą (06 27) ėmė persekioti žydus, komunistus ir sovietinei okupacinei valdžiai palankius asmenis. Vadovavimą aktyvistų būriui perėmus buvusiam Kaišiadorių teismo antstoliui, provokacijos, persekiojimai, smurtas ir suėmimai suaktyvėjo.
Pirmosios žydų aukos buvo Kaišiadorių miesto rabinas Dovidas Aronas Jaffe ir gimnazistas Zilbertas (abu nužudyti). Įvyko kitas išpuolis prieš miesto žydus: vietiniai aktyvistai po sinagoga paslėpė ginklų, po kai kuriais žydų gyvenamaisiais namais – sprogstamųjų medžiagų, vėliau darydami kratas baltaraiščiai tai neva atrado pas Šmuelį Zasą, Boruchą Fleišerį, Aroną Jofaną ir Šifrą Fabrauskienę. Prasidėjo masiniai žydų suėmimai; 1941 06 Kaišiadoryse gyveno 150 jų šeimų. Žydų gyvenimą trikdė vokiečių komendanto įsakymai dėl privalomojo skiriamojo ženklo (Dovydo žvaigždė) nešiojimo, judėjimo laisvės, apsipirkimo, disponavimo turtu ir kiti apribojimai, vietinių aktyvistų ir policininkų smurtas. Iki 1941 07 vidurio baltaraiščiai su policininkais suėmė apie 200 Kaišiadorių žydų: iš pradžių tik vyrus (jų izoliavimas turėjo padėti išvengti bet kokio pasipriešinimo ir garantuoti greitesnį žydų išžudymą), vėliau – moteris, vaikus ir senelius.
Getas
1941 07 pabaigoje Trakų apskrities viršininkas gavo Vilniaus srities (priklausė Lietuvos generalinei sričiai, vadovaujamai vokiečių generalinio komisaro) vidaus reikalų valdytojo K. Kalendros įsakymą Kaišiadorių ir kitų valsčių viršaičiams parinkti vietą, į kurią artimiausiu metu būtų galima perkelti žydus. 08 05 Kaišiadorių valsčiaus savivaldybė išsiuntė Trakų apskrities viršininkui atsakymą su vietovės planu, kur numatoma steigti getą; šiame rašte t. p. minima, kad, 1941 08 05 duomenimis, Kaišiadoryse gyveno 105 žydų šeimos (375 žm.), nurodoma, jog getui skiriamas Vytauto ir Vilniaus gatvių rajonas (jame buvo sinagoga, gyveno nemažai žydų) su 23 gyvenamaisiais namais, o žydų perkėlimo terminas – iki 08 10.
Kaišiadorių getas buvo įkurtas Vytauto gatvės sandėlių ir sinagogos teritorijoje, o miesto grūdų paruošimo sandėliuose Kapitono Gudyno gatvėje (dabar Gedimino gatvė) įsteigta laikinojo izoliavimo vieta. Abi vietos nebuvo aptvertos, bet jas saugojo vietiniai aktyvistai ir policininkai; čia iš pradžių buvo įkalinti Kaišiadorių miesto žydai. Pagal 1941 08 16 Lietuvos policijos departamento viršininko Vytauto Reivyčio aplinkraštį, vietos policijos nuovados buvo įpareigotos sulaikyti visus Kaišiadorių apylinkių žydų tautybės vyrus ir moteris, pasižymėjusias bolševikinėje veikloje, sudaryti jų sąrašus, pristatyti juos į susisiekimo punktus ir apie tai pranešti Policijos departamentui. Gete ir laikinojo izoliavimo vietoje nuo 08 17 buvo įkalinti 348 Žaslių žydai (263 vyrai, 85 moterys) ir 282 Žiežmarių žydai (193 vyrai, 89 moterys).
Kaišiadorių žydus įkalinus gete ir laikinojo izoliavimo vietoje, visas jų kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas perėjo vietinei administracijai – miesto burmistrui ir policijai. Dar prieš geto įkūrimą žydams buvo liepta išsirinkti Žydų tarybą (Judenratą), kuri per savo valdytoją ar jo pavaduotoją būtų įpareigota priimti tiek vietinių, tiek vokiečių įstaigų bei policijos įsakymus ir juos besąlygiškai vykdytų. Tarybos valdytoju tapo rabinas Aronas Jofanas, pavaduotoju – Zelikas Feldmanas, nariais – Chaimas Gansas ir Elijas Judelevičius.
Nors oficialaus draudimo lankytis gete ir laikinojo izoliavimo vietoje vietiniams gyventojams nebuvo, tačiau ten nedaug kas lankėsi: vieni bijojo geto apsaugos, kiti vengė užsitraukti valdžios nemalonę, t. p. dėl antisanitarinių sąlygų.
Vietiniai sargybiniai ir policija žydus iš Kaišiadorių geto ir laikinojo izoliavimo vietos kiekvieną dieną varydavo dirbti priverstinių darbų: tiesti ar taisyti kelių, kasti griovių, siaurinti geležinkelio bėgių, dirbti durpyne. Palikti darbo vietą buvo griežtai draudžiama. Vietiniai gyventojai liudija, kad dažnai sargybiniai tyčiodavosi iš kalinių, neretai viešai naudojo fizinį smurtą.
Masinės žydų žudynės
Masinės Kaišiadorių ir miesto apylinkių žydų žudynės, nacių okupacinės valdžios ir saugumo policijos nurodymu, įvyko 1941 08: pagal saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje K. Jägerio ataskaitą, žydai, kalinti Kaišiadorių gete ir laikinojo izoliavimo vietoje (iš viso 1911 asmenų), sušaudyti 26 d. Strošiūnų miško pakraštyje, šalia Kaišiadorių–Žiežmarių kelio. Vietinės sargybos apsuptą žudyti varomų žydų koloną stebėjo vietiniai gyventojai. Pirmiausia buvo sušaudyti viename iš Kaišiadorių sandėlių (laikinojo izoliavimo vieta) įkalinti žydai: iš pradžių vyrai, vėliau – moterys su vaikais (apie 500 žmonių). Paskui išžudyti žydai, įkalinti gete ir kitame sandėlyje.
1941 09 01 Kaišiadorių miesto policijos nuovados viršininkas Trakų apskrities viršininkui pranešė, kad visi mieste buvę žydai likviduoti. Žudynėse Strošiūnų miške dalyvavo vietinės administracijos atstovai, policininkai, specialiai žydams žudyti suburtas Joachimo Hamanno vadovaujamas mobilus būrys, t. p. savanoriai.
L: N. Latvytė‑Gustaitienė Holokaustas Trakų apskrityje Vilnius 2002; Jehadut Lita t. 4 Tel Aviv 1984; D. Levin Pinkas Hakehilot Jerusalem 1996; A. Faitelson Der Rabi „Ben Maiše Idben“ In Lager / Lebens Fragen 2001 January–February.
3190