Kalãbrija (Calabria), sritis Italijos pietuose, tarp Tirėnų jūros ir Jonijos jūros. Apima Reggio di Calabrijos metropolinį miestą ir 4 provincijas: Catanzaro, Cosenzos, Crotonės, Vibo Valentijos.
Plotas 15 080 km2. 1,84 mln. gyventojų (2023).
Centras – Catanzaro (84 100 gyventojų, 2023); kiti miestai (tūkst. gyventojų, 2023): Reggio di Calabria (169,8), Corigliano‑Rossano (74,1), Lamezia Terme (67,2), Cosenza (63,7), Crotone (58,3), Rende (36,7), Vibo Valentia (31,0).
Didesnioji Kalabrijos dalis yra Kalabrijos pusiasalyje. Paviršius kalnuotas. Pietinę ir vidurinę dalį užima Kalabrijos Apeninai – La Silos (didžiausias aukštis 1928 m) ir Aspromontės (1955 m) masyvai. Šiaurėje – dalis Lukanijos Apeninų (didžiausias aukštis 2267 m, Pollino masyve). Kalabrija yra seismiškai labai aktyvioje zonoje.
Klimatas mediteraninis. Per metus iškrinta nuo 500 mm iki 2000 mm (kalnuose) kritulių. Upės trumpos; ilgiausios – Crati, Neto. Kalnuose yra patvenktinių ežerų – Cecito, Arvo. Kalabrijos, Aspromontės, Pollino nacionaliniai parkai.
Kalabrija – ekonomiškai viena silpniausių Italijos sričių. Maisto (aliejaus, vyno), cemento, keramikos, chemijos pramonė. Lydomas cinkas (Crotonėje), kasama siera, akmens druska. Auginama citrinmedžiai, alyvmedžiai, figmedžiai, vynmedžiai, kviečiai, cukriniai runkeliai.
Svarbiausi Kalabrijos keliai eina Tirėnų jūros pakrante. Geležinkelio ir automobilių keltai iš Reggio di Calabrijos ir Villa San Giovanni uostų į Messiną (Scilijos sala). Reggio di Calabrijoje ir Lamezia Termėje yra oro uostai. Turizmas. Prie Tirėnų jūros daug kurortų (Scilla, Tropea, Pàola).
Istorija
Maždaug nuo 8 a. prieš Kristų kolonizuota graikų, kurie čia įkūrė Krotono, Lokrų, Sibaridės miestus. 3 a. prieš Kristų nukariauta romėnų; jie kraštą vadino Ager Bruttius. 3 a. Kalabrija smuko: dėl paplitusios maliarijos, vėliau dėl piratų puldinėjimų dauguma gyventojų išsikėlė į Apeninų pusiasalio gilumą.
Žlugus Romos imperijai Kalabrija priklausė Bizantijai. 3 a. prieš Kristų–7 a. Kalabrijos vardu vadinta tik dabartinis Apulijos regionas, vėliau vardas paplito plačiau, po to Kalabrijos ribos susiaurėjo iki dabartinų.
11 a. nukariauta normandų, su kitais Pietų Italijos regionais sudarė Abiejų Sicilijų karalystės branduolį.
Naujaisiais laikais buvo italų respublikoniško judėjimo vienas centrų.
1860, per G. Garibaldi karinę ekspediciją, prijungta prie Italijos. Iki pat 20 a. čia vyravo feodalinė žemėvalda. Tai, t. p. maliarija, žemės drebėjimai (ypač 1905 ir 1908), sausros bei blogas susisiekimas lėmė regiono ūkinį atsilikimą ir didelę emigraciją (19 a. pabaiga–20 a.) į užsienį ir Šiaurės Italijos pramoninius miestus.