kalakùtai, naminiai paukščiai, kilę iš Šiaurės Amerikos laukinio kalakuto (Melagris gallopavo). Prijaukinti Meksikoje 15 a., į Europą įvežti 16 amžiuje. Didžiausi naminiai paukščiai (kalakuto masė 18–35 kg, kalakutės 9–17 kg). Kojos ilgos, uodega plati, sparnai trumpi, ant galvos ir kaklo – odos išaugos. Plunksnos tankios. Kiaušinius kalakutės pradeda dėti 10–11 mėn., per metus sudeda 90–120 (po 80–90 g). Peri 28 paras; prieauglis greitai bręsta, 3–4 mėn. tinka mėsai. Jaunikliai labai jautrūs šalčiui, drėgmei ir skersvėjams (jautresni nei kitų naminių paukščių). 1 m2 laikomi 5–7 jaunikliai, patalpos vėdinamos. Penimi 15–20 savaičių, tada skerdžiami. Nupenėtų kalakutų skerdenos išeiga 85–90 %. Mėsa dietinė, skani, gerai virškinama, panaši į paprastojo fazano (paukštiena). Kalakutai minta žole, grūdais, šakniavaisiais. Daugiausia auginami Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje.
kalakutas
Lietuvoje kalakutai iš pradžių buvo laikomi tik dvaruose, vėliau juos pradėjo auginti ir valstiečiai. Buvo auginami vietiniai (maži, menko produktyvumo) kalakutai. Kalakutės naudotos viščiukams ir kitiems naminiams paukščiams perinti. Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje augo kalakutienos paklausa, dėl to Žemės ūkio rūmai skatino vietoj žąsų ir ančių daugiau auginti kalakutų. Nuo 1937 pradėta auginti bronzinius plačiakrūtinius kalakutus, įsteigta jų veislinių ūkių. 1939 kalakutai sudarė tik 2,4 % visų naminių paukščių, daugiausia jų laikyta Užnemunėje. 1959 kalakutus pradėjo auginti kai kurie valstybiniai ūkiai. Paplito bronziniai plačiakrūtiniai (daugiausia juos augino tik gyventojai) ir baltieji plačiakrūtiniai. 1995 įvežta sunkiųjų kalakutų Big‑6 ir But‑9 krosų kiaušinių. 21 a. kalakutus daugiausia augina ir platina ūkininkai.
743