kalavjas, kertamasis, kartais ir duriamasis ginklas. Kalaviją sudaro tiesi vienašmenė arba dviašmenė iki 130 cm ilgio ir 4–8 cm pločio geležtis ir rankena. Dviašmenių kalavijų geležtės su grioveliais, dažnai inkrustuotos spalvotaisiais metalais, su įrašais (Ulfberht, Ingelridi) ir ženklais, ornamentuotos. Rankenos su įvairių formų buoželėmis ir skersiniais, aptrauktos organinės kilmės medžiagomis, kartais apsuktos sidabrinėmis arba žalvarinėmis vielutėmis, dažnai puoštos sidabru, žalvariu, retkarčiais auksu, arba medinės be buoželių ir skersinių.
Istorija
Žalvariniai kalavijai atsirado 2 tūkst. pr. Kr. viduryje, geležinius pradėta kaldinti 1 tūkst. pr. Kr. pirmoje pusėje. Skitai naudojo trumpus dviašmenius kalavijus – akinakus. Romos imperijos laikais pėstininkai buvo ginkluoti trumpais dviašmeniais kalavijais (gladius), raiteliai – ilgais dviašmeniais kalavijais (spatha). Dviašmeniai kalavijai, kaldinti iš raštuoto Damasko plieno, su buoželėmis ir skersiniais, Europoje, pirmiausia Skandinavijoje, įsigalėjo vikingų laikotarpiu (9–11 a.); pagal vikingų kalavijus sudaryta kalavijų tipologinė schema. Kalavijas iki 16 a. pradžios naudotas pėstininkų ir kavalerijos ginkluotėje. Vėliau kalavijas kartu su riterių šarvais tapo tradicine didikų aprangos dalimi. Vėlyvaisiais viduramžiais atsiradus šaunamiesiems ginklams kalavijus nustota naudoti.
Lietuvoje
Baltų (ir Lietuvos) teritorijoje kalavijų atsirado (atvežtinių) bronzos amžiaus senojo laikotarpio pabaigoje–naujojo laikotarpio pradžioje (1300–1100 pr. Kr.). Geležinius kalavijus vietos gyventojai pradėjo kalti pirmaisiais amžiais po Kristaus, pirmiausia vakarinėse baltų (prūsų) žemėse. Lietuvoje žinomi trijų tipų kalavijai. 5–10 a. plito vienašmeniai peilio formos su medinėmis rankenomis be buoželių ir skersinių geležiniai kalavijai; randama Vidurio Žemaitijoje (Pagrybis, Šilalės rajono savivaldybė), Žiemgaloje (Jauneikiai, Joniškio rajono savivaldybė), Nemuno žemupyje (Vidgiriai, Šilutės rajono ssavivaldybė), Vakarų Lietuvoje (Genčai, Kašučiai, Kiauleikiai, Kretingos rajono savivaldybė, Palanga). 5–6 a. naudoti vadinami spatha tipo dviašmeniai kalavijai (Taurapilis, Utenos rajono savivaldybė, Krikštonys, Lazdijų rajono savivaldybė); jie reti. 7–11 a. naudoti plačiagaliai kalavijai, kurių geležtės smaigalio link platėja ir prie galo įstrižai apvalėja (iki 10 cm pločio). Plačiagaliai buvo smogiamieji kalavijai; jų aptinkama Žiemgalos (Jauneikiai, Stungiai, Joniškio rajono savivaldybė) ir Žemaitijos (Kaštaunaliai, Požerė, Šilalės rajono savivaldybė, Maudžiorai, Telšių rajono savivaldybė) archeologiniuose paminkluose.
dviašmenis kalavijas (rastas Paalksnių kapinyne)
Dviašmeniai kalavijai, kurių rankenos su buoželėmis ir skersiniais, Lietuvoje pasirodė vėlyvojo geležies amžiaus pradžioje – 9 a. ir beveik nesiskyrė nuo Europoje naudotų kalavijų; randama visoje Lietuvoje, bet gausiau Vakarų Lietuvoje – kuršių ir žemaičių etnokultūriniuose regionuose. Dauguma dviašmenių kalavijų tipų yra atvežtiniai, vietos meistrų kaldinti vadinami anteniniai, kuršių, Desiukiškių ir kitų tipų kalavijai.
dviašmenis kalavijas (rastas Paalksnių kapinyne)
L: V. Kazakevičius IX–XIII a. baltų kalavijai Vilnius 1996; J. Petersen De norske vikingesverd: Ein typologisk–kronologisk studie over vikingetidens vaaben Kristiania 1919; A. Bruhn-Hoffmeyer Middelalderens tveæggede sværd 2 t. København 1954.
2081