Kalavijuõčių òrdinas (oficialiai Krstaus kariúomenės bróliai; vok. Der Orden der Schwertbrüder; lot. Fratres militiae Christi de Livonia), 13 a. 1–4 dešimtmečio karinis vokiečių vienuolių ordinas ir jo sukurta valstybė šiaurės baltų ir estų kraštuose.
Įsteigtas 1202 lyvių žemėje Rygos vyskupo Alberto, patvirtintas 1204 popiežiaus Inocento III, suteikusio tamplierių ordino įstatus.
Kalavijuočiai buvo verbuojami daugiausia iš Saksonijos riterių ir miestiečių, vadinami broliais. Skirstėsi į riterius, kunigus ir patarnautojus. Riteriai kilę iš feodalų, daugiausia smulkiųjų; uniforma – baltas apsiaustas su raudonu kryžiumi ir kalaviju. Patarnautojai (ginklanešiai, amatininkai, tarnai, pasiuntiniai) – iš miestiečių ir laisvųjų.
Kalavijuočių ordino vadovaujanti institucija buvo iš svarbiausiųjų pareigūnų sudaryta kapitula, renkanti ordino magistrą (iki 1209 – Wennonas, 1209–36 – Volkewinas). Kalavijuočių ordino valdoma teritorija buvo suskirstyta į komtūrijas, valdomas komtūrų; mažesnes sritis valdė fogtai.
Nominaliai Kalavijuočių ordinas buvo Rygos vyskupo vasalas, bet būdamas Livonijos konfederacijos svarbiausia karinė jėga, vykdė gana savarankišką politiką. 1207 ordino vadovybė iš vyskupo Alberto pareikalavo, kad ordinui tektų 1/3 užkariaujamų žemių Latvijoje. Kilus konfliktui ordinas kreipėsi paramos į popiežių, o vyskupas – į Šventosios Romos (Vokietijos) imperijos imperatorių. 1210 popiežius Inocentas III patvirtino Livonijos žemių pasidalijimą, ordino reikalavimus 1211 parėmė Šiaurės Vokietijos vyskupai, 1212 – imperatorius Otonas IV. Inocentas III nesutiko ordino užkariautai žemei skirti atskirą vyskupą.
Iki 13 a. 2 dešimtmečio pradžios jau susikūrė Kalavijuočių ordino valstybė lyvių ir latvių žemėse (1212 buvo numalšintas jų sukilimas), su Rygos vyskupu imta užkariauti estus. Ordino teritorija apėmė svarbiausius prekybos kelius palei Dauguvą ir Gaują.
Vokiečiams užkariauti baltų žemes lengvino jų genčių nevieningumas, tarpusavio nesutarimai. 13 a. 1 dešimtmetyje ordino sąjungininkai buvo žiemgaliai, kurie 1205 padėjo vokiečiams sumušti lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio kariuomenę, 1208 pulti Upytės žemę (žygis nepavyko). Jau 13 a. 2 dešimtmetyje žiemgaliai pajuto Kalavijuočių ordino pavojų, ėmė tartis su lietuviais. 2 dešimtmečio viduryje lietuviai sutrukdė ordinui užimti Jersiką, o 2 dešimtmečio pabaigoje žiemgaliai atmušė kalavijuočius, bandančius užimti svarbų jų atramos punktą Mežotnę. Žiemgaliai su lietuviais sustabdė Kalavijuočių ordino veržimąsi į pietus.
Šiaurėje ordinas, 1217 laimėjęs Viljandi mūšį, užėmė Pietų ir Vidurio Estijos žemes. Estijos šiaurėje 1219 įsitvirtinus danams, Kalavijuočių ordinas pripažino Danijos karaliaus Valdemaro II Nugalėtojo valdžią ir nerėmė prieš danus kovojančio vyskupo Alberto. Jau 1223 ordinas atsikratė karaliaus siuzereniteto (suiro Danijos didvalstybė). Nuo 1225 vykdė legato Vilhelmo Modeniečio, siekiančio Livonijoje įtvirtinti tiesioginę popiežių valdžią, nurodymus. Dėl legato veiksmų čia suintensyvėjo kryžiaus žygiai. 1227 Kalavijuočių ordinas užėmė dalį Saaremos salos, 3 dešimtmečio pabaigoje įsitvirtino dalies sėlių, kuršių ir rytų žiemgalių žemėse. 1225 nutraukė taikos sutartį su lietuviais, po 1229 sėkmingo žygio į Nalšią su Rygos vyskupu užėmė Jersiką.
Vyskupui Albertui mirus (1229) Kalavijuočių ordinas tapo stipriausia Livonijos konfederacijos jėga. Jis pasipriešino popiežiaus legatui Balduinui Alniečiui, kuris 4 dešimtmečio pirmoje pusėje siekė be kompromisų įtvirtinti popiežiaus valdžią. Popiežius Grigalius IX pripažino Kalavijuočių ordino interesus kuršių žemėse (Latvijoje), 1234 Balduiną Alnietį pakeitė lankstesniu Vilhelmu Modeniečiu.
Kalavijuočių ordinas ir toliau Katalikų Bažnyčios vyresnybės buvo įpareigojamas plėsti užkariavimus į pietvakarius nuo Dauguvos, kur buvo numatyta sukurti tiesiogiai popiežiui priklausomų valdų. Tokį tikslą turėjo ir 1236 02 19 Grigaliaus IX paskelbtas kryžiaus žygis į Žemaitiją. Ordino vadovybė nebuvo tuo suinteresuota, atvykus daug saksų kryžininkų delsė. Dėl to kilo nesutarimų, į žygį išsirengta nepatogiu metu – rudenį.
1236 09 22 Šiaulių mūšyje ordino kariuomenę sumušė žemaičiai. Mūšyje žuvo magistras Volkewinas ir 48 riteriai.
Volkewinas ordino kariuomenės nesėkmę numatė jau anksčiau ir ieškojo būdų kaip jį prijungti prie Vokiečių ordino. Derybos prasidėjo apie 1231, bet kryžiuočių vadovybė delsė. Po Šiaulių mūšio sukilus kuršiams, daliai sėlių ir estų, popiežius Grigalius IX l237 05 13 įtraukė Kalavijuočių ordino likučius į Vokiečių ordiną. Iš Kalavijuočių ordino likučių ir atsiųstų kryžiuočių riterių buvo sukurta Vokiečių ordino autonominė šaka – Livonijos ordinas.
L: Lietuvių karas su kryžiuočiais Vilnius 1964; R. Varakauskas Lietuvos ir Livonijos santykiai XIII–XV1 a. Vilnius 1982; E. Gudavičius Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje Vilnius 1989; F. Benninghoven Der Orden Schwertbrüder Köln–Graz 1965.
683