kalbà, žmonių tarpusavio bendravimui vartojama ženklų (arba simbolių) sistema, gebėjimas ja naudotis kaip informacijos perdavimo priemone. Kalba yra individualus ir visuomeninis reiškinys: žmonių bendravimo ir kartu individo mąstymo, raiškos, kūrybos priemonė, t. y. atlieka ir visuomenines, ir pažintines funkcijas. Nuo kitų informacijos perdavimo (ženklų) sistemų žmonių kalba skiriasi savo funkcijų universalumu – būdama socialinės prigimties kalba kartu yra kognityvinio ir gnoseologinio pobūdžio reiškinys. Pagal K. L. Bühlerio pasiūlytą funkcinį modelį kalba, atlieka 3 pagrindines funkcijas: simbolinę (atvaizduoja realybės reiškinius), išraiškos (reiškia kalbančiojo emocinę būklę) ir apeliavimo (sukelia kalbančiojo pageidaujamas adresato reakcijas). R. Jakobsonas prie jų pridėjo dar fatinę (kontakto užmezgimo, kai kalbama todėl, kad to reikalauja situacija – mandagumo formulės, konvencionalūs pokalbiai), metakalbinę (kai kalba vartojama aptarti pačią kalbą) ir poetinę, arba estetinę (kai kalba vartojama dėl jos pačios estetinių vertybių), funkcijas. Kalbos vartojimas realizuojamas kalbėjimu.
Skiriamos natūralios, arba etninės, ir dirbtinės kalbos. Natūralių kalbų pirminė raiškos forma yra garsinė (reiškiama kalbos padargais), sakytinę (šnekamąją) kalbą žmonių bendruomenės naudoja visose gyvenimo srityse. Dirbtinės kalbos kuriamos specialiai kaip tam tikra sutartinių simbolių sistema informacijai perduoti technikos, mokslo ir kitose srityse (pvz., formaliosios logikos, programavimo, plg. algoritminė kalba, formalizuotoji kalba) ir kaip natūralių kalbų pakaitalai tarptautiniam bendravimui (pvz., esperanto, ido). Natūralioms kalboms, be pirminės – garsinės – raiškos, dažniausiai būdinga antrinė – grafinė – forma; ji gali atvaizduoti garsinę kalbos substanciją (fonografinis raštas) arba būti nepriklausoma nuo jos (ideografinis raštas). Ypatingomis sąlygomis garsinė raiška gali būti keičiama kitokia raiškos forma (kurčiųjų vartojamos gestų kalbos). Išskirtinis yra mirusių kalbų, netekusių natūralių vartotojų, bet tebevartojamų literatūros ir mokslo kūrybai arba liturgijai, statusas (pvz., lotynų kalba, sanskritas ir kitos); jų pirminė raiškos forma yra rašytinė, o fonetinė realizacija tėra sutartinė. Gyvų natūralių kalbų yra apie 6900 (pasaulio kalbos). Nustatyti tikslesnį kalbų skaičių sunku dėl neryškios ribos tarp kalbos ir tarmės sąvokų (ar giminystės ryšiais susijusios raiškos sistemos laikytinos atskiromis kalbomis, ar vienos kalbos tarmėmis, dažniausiai priklauso ne nuo kalbinių, o nuo politikos, visuomenės, kultūros ir kitų veiksnių).
Informacija perduodama kalbos ženklais (kalbos ženklas), t. y. natūralios ar dirbtinės kalbos bet kuriais vienetais (kalbos vienetas). Kalbos ženklas laikomas nemotyvuotu (arbitraliu), t. y. jo materiali forma neturi būtinos sąsajos su sąvoka, su kuria ji siejama. Vartojant kalbos ženklus jiems priskiriama reikšmė (kai išreiškiama tam tikra sąvoka) arba referencija (kai jis siejamas su konkrečiu daiktu, asmeniu ir kita). Kalbos ženklo arbitralumas sudaro pagrindą lyginamajam (bendros kilmės) kalbų tyrimui: dviejų kalbų ženklų sutapimas (materialus panašumas) leidžia daryti išvadas apie šių kalbų giminystę, t. y. atsiradimą iš bendros prokalbės. Remiantis šiuo principu galima genealoginė kalbų klasifikacija. Struktūrinius kalbų panašumus ir skirtumus tiria kalbų tipologija (dalis tyrimų yra kalbos universalijos, jų tikslas – atskleisti žmonių kalbai būdingus struktūrinius bruožus). Ženklų sistemos apskritai yra semiotikos objektas. Kalbos mokslas, arba kalbotyra, tiria kalbą apskritai ir žmonių vartojamas kalbas, ypač natūraliąsias. Kalbos sistemos (struktūros) pagrindinės dalys (kalbos lygmenys) yra leksika (kalbos ženklų rinkinys, t. y. tam tikrą savarankiškumą turinčių ženklų – žodžių – visuma) ir gramatika (šių ženklų vartojimo taisyklių visuma). Gramatikos dalys: sintaksė (ženklų – žodžių – derinimo ir linijinio sutvarkymo taisyklės), fonologija (ženklų garsinės realizacijos taisyklės; šios realizacijos fizinius aspektus tiria fonetika) ir morfologija (ženklų – žodžių – vidinės sandaros taisyklės, būtinos, jeigu ženklas – žodis – gali būti skaidomas į mažesnius reikšminius vienetus – morfemas, pvz., kamieną, galūnę ir kita); atitinkamas kalbos struktūros dalis tiria to paties pavadinimo kalbotyros šakos. Kalbos reiškiamas reikšmes ir jų santykius tiria semantika, pasakymų interpretacijos problemas konkrečiose kalbėjimo situacijose – kalbos pragmatika, kalbos vietą žmogaus psichinėje veikloje – psicholingvistika, kalbos visuomeninius aspektus (kaip visuomeniniai veiksniai – visuomeninis statusas, kultūra, religija ir kita – veikia kalbos vartojimą ir ypatumus) – sociolingvistika.
Kalba, kaip mokslo tyrimo objektas, suvokiama skirtingai pagal tyrėjų teorines nuostatas. Šiuolaikinės kalbotyros pradininko F. de Saussure’o teorijoje ir jo idėjomis pagrįstoje struktūrinėje kalbotyroje (struktūralizmas) kalba vadinama tik abstrakti kalbos sistema, skiriama nuo kalbos vartotojų konkrečių pasakymų (kalbėjimo). Biheiviorizmui artimo amerikiečių struktūralizmo šalininkų kalba suvokiama priešingai – kaip kalbos vartotojų realių ir galimų pasakymų suma. Generatyvinėje gramatikoje vidinės kalbinės žinios (internalizuota, arba I, kalba) skiriamos nuo galimų stebėjimui prieinamų pasakymų aibės (eksternalizuota, arba E, kalba). Kalbos, kaip tyrimo objekto, skirtingas supratimas sietinas su skirtingais kalbos teorijos filosofijos pagrindais: racionalizmo atstovai kalbos struktūras iš dalies laiko įgimtomis, bendravimas ir kalbos mokymasis jas tik suaktyvina ir papildo (natyvizmas), empirinės kalbotyros šalininkai linksta manyti, kad kalbos išmokstama, kaip išsiugdomi ir kiti gebėjimai.
-kalba sistema;
481