kalbėjimas

kalbjimas, kalbõs ãktai, šnekà, kalbos, kaip ženklų sistemos, mąstymo ir bendravimo, savimonės reiškimo, minčių perdavimo ir priėmimo priemonės vartojimas.

Kalbėjimo pasireiškimas, suvokimas, mechanizmai

Reiškiasi akustiniais (tam tikrais atvejais, liečiamaisiais, kinesteziniais) signalais ir suvokiamas atitinkamais jutimo organais. Kalbėjimo fiziologiniai mechanizmai – kalbiniai analizatoriai, kalbos centrai kairiajame smegenų pusrutulyje ir kalbinių sąlyginių ryšių sistemos – yra būtina mąstymo anatominių ir fiziologinių mechanizmų dalis.

Vidinis ir išorinis kalbėjimas

Skiriamas vidinis (arba kalbėjimas sau) ir išorinis (skirtas bendrauti su kitais) kalbėjimas. Pagrindinės išorinio kalbėjimo formos yra sakytinė ir rašytinė. Minčių perdavimas (kodavimas), tai yra poreikis arba noras ką nors pasakyti (sumanymas) pereina vidinio kalbėjimo etapą, kuriame sumanymas aiškėja ir įgyja kontūrus, po to mintys realizuojamos gramatiškai taisyklingu išoriniu kalbėjimu. Minties priėmimas (iškodavimas) pradedamas nuo išorinio kalbėjimo suvokimo pereinant prie vidinio kalbėjimo, kol jam kintant, trumpėjant pasiekiamas supratimas. Perduodant arba priimant informaciją mintys ne tik reiškiamos, bet ir formuojamos. Minčių formavimui (ir mąstymui) didelę įtaką turi vidinis kalbėjimas. Žemiausio lygio kalbėjimas yra viena nežodinio bendravimo formų (pvz., susižavėjimo šūksnis), aukščiausio lygio – abstraktus sąvokinis pranešimas (pvz., mokslo kalboje) arba vaizdinių išraiška, kuriai būdinga tam tikras ritmas ir rimas (pvz., poezijoje).

Kalbėjimo įgūdžiai

Žmonės, kad galėtų bendrauti, turi būti gerai perpratę vieną ir tą pačią ženklų sistemą: žodžius, jų junginius, kaitymo ir jungimo taisykles. Žodžiai, kaip ženklai, atmintyje turi būti siejami su tam tikru turiniu, kurį jie perduoda – daiktų arba reiškinių vaizdais ir vaizdų junginiais, schemomis, sąvokomis arba jų junginiais. Būtini kalbos vartojimo automatizuoti veiksmai – kalbėjimo įgūdžiai. Kalbėjimas priklauso nuo kalbančiojo somatinių (artikuliacijos aparato, balso jėgos, kvėpavimo ir kita) ir psichinių (kalbumas, kalbėjimo tempas, kalbėjimo turinys) ypatybių, kurios sudaro savitą, nepasikartojančią asmenybės visumą.

Kalbumas

Kalbant išryškėja būdingiausi asmenybės bruožai bei temperamento, kryptingumo, jausmų ir valios, mąstymo, vaizduotės ir kiti savitumai. Kalbumas yra asmenybės energijos raiška. Pernelyg didelis kalbumas atskleidžia kalbančiojo energijos ir savikontrolės pusiausvyros stoką. Liguistai kalbūs asmenys negeba jausti ryšio su klausančiaisiais, kaba apie visiems žinomus dalykus, keletą kartų kartoja tas pačias mintis. Žmonių kalbėjimo tempas priklauso nuo bendro jų psichinės veiklos tempo. Pernelyg lėtą arba greitą tempą padeda išlyginti chorinis skaitymas, eilėraščių deklamavimas ir kiti pratimai. Išsitreniravęs kalbėtojas sąmoningai kontroliuoja tempą derindamas jį prie klausančiųjų supratimo galimybių, reiškiamo turinio savybių ar konspektavimo tempo. Kalbėjimo turinį lemia žmogaus interesai, patirtis, specialybė, adresato pageidavimai ir kiti dalykai. Apie tas pačias sritis žmonės kaba skirtingai: subjektyvaus tipo asmenys lygina ir vertina gyvenimą loginiu požiūriu, mažiau vadovaujasi jausmais ir lūkesčiais, aprašomojo – kalbėdami daugiau dėsto faktus su visomis detalėmis, aiškinamojo – stengiasi atskleisti ryšius, pastebėtų reiškinių priežastis, prognozuoti ateities perspektyvas.

Kalbėjimo įgūdžių formavimasis

Kalbėjimo įgūdžiai priklauso nuo beveik 70 raumenų, kalbos padargų, centrinės nervų sistemos su jutiminiais ir motoriniais kalbos centrais funkcijų, socialinių ir psichologinių paskatų (pvz., kalbinės aplinkos), kultūrinių sąlygų (pvz., žiniasklaidos įtakos); jie tobulėja nuo pat gimimo. Iš pradžių vaikas bendrauja garsais, mimika ir gestais, vėliau – guguodamas ir čiauškėdamas. Pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje kūdikis supranta ir ištaria pirmuosius žodžius, antrųjų pabaigoje gali sujungti 2–3 žodžius į sakinį. Kalbėjimą sunkina kalbos sutrikimai. Mokymosi kalbėti mechanizmus ir kalbėjimo įgūdžių formavimąsį aiškinančios bendros teorijos nėra. Biheiviorizmo atstovai (Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas B. F. Skinneris) teigė, kad kalbėjimo, kaip ir kitų elgesio formų, išmokstama operantinio sąlygojimo būdu, o aplinka stiprina tam tikrus garsus ir garsų derinius. Pasak B. F. Skinnerio, vaiko kalbėjimo lygis priklauso nuo to, kaip jis buvo pastiprinamas ir skatinamas kalbėti. Jungtinių Amerikos Valstijų lingvistas A. N. Chomsky, tirdamas išmokimo kalbėti raidą, nustatė, kad vaiko gebėjimas išmokti kalbėti yra įgimtas, panašaus amžiaus vaikų kalbiniai gebėjimai yra panašūs neatsižvelgiant į kultūrinius, ekonominius, šeimos aplinkos ir gimtųjų kalbų skirtumus. Pasak jo, įgimtas gebėjimas išmokti kalbėti verčia vaiką atidžiai klausytis kalbos garsų pirmosiomis gyvenimo savaitėmis ir juos imituoti. L. Vygotskis (Rusija) tyrė šnekamosios ir rašytinės kalbos mokymąsi bei šio proceso raidą. Jis teigė, kad kalbėti išmokstama, kai persitvarko vaiko mąstymas, atmintis ir kitos funkcijos. Kognityvinės psichologijos atstovas J. S. Bruneris (Jungtinės Amerikos Valstijos) tyrinėjo kalbėjimo procesus nuo tiesioginio suvokimo iki sudėtingų sąvokų formavimo. Jis skyrė dvi kalbėjimo dalis: semantinę ir sintaksinę. Teigė, kad daugiausia sintaksės taisyklių išmoksta 2–5 metų vaikai ir jų mokymuisi didelę įtaką turi įgimtos savybės.