kalbõs etikètas, kalbų bendruomenių dialoguose vartojamos, dažniausiai sustabarėjusios, kalbos formulės: kreipimasis, pasveikinimas, atsisveikinimas, prašymas, atsiprašymas, padėka, užuojauta, komplimentas. Parodo mandagius ar nemandagius pašnekovų santykius, jų socialinį bendrumą ar atskirtį; dažnai įvardijamas kaip kalbinis mandagumas, t. y. tokia veikla, kuria siekiama palaikyti ar sustiprinti pašnekovų tarpusavio santykius, kartais – apsisaugoti nuo pavojaus. Kalbos etiketo formulėms būdingi ir etikos, ir kalbos sistemos reikalavimai. Kaip reiškinys, kalbos etiketas daugiau sietinas su vartosena negu su kalbos sistema, nors yra teorijų, skiriančių kalbų sistemas pagal mandagumo kriterijų. Pačiose kalbų sistemose esama tik vieno kito su kalbos etiketu susijusio reiškinio (pvz., specialios kreipimosi formos – vokatyvas, maloninių žodžių formų buvimas ar nebuvimas, prašymo ar liepimo formų specifika). Kitaip nei kalbos normos, kalbos etiketo formulės nėra kodifikuotos. Jos yra atsiradusios stichiškai ir perduodamos iš kartos į kartą kaip bendravimo tradicija, bet kartu su civilizacijos raida keičiasi, pvz., lietuviai nebevartoja 16–17 a. buvusių kreipimosi formų Tavo (Jūsų) Sveikata ar 18 a. laiškų tradicijai būdingų išplėtotų kreipinių ir nusižeminimą rodančių atsisveikinimo žodžių Jūsų nuolankus tarnas, kaip kreipimosi žodis retai vartojamas Sveikas (kaip Sveikas gyveni), iš vartosenos traukiasi Tamsta ir kiti kreipiniai.
Kalbos etiketo formulės parinkimą lemia bendravimo situacija, vieta, pokalbio tikslai, kalbėjimo aktų seka, kalbėjimo stilius, dalyviai. Kalbėjimo formalumas, taigi ir mandagumas, priklauso nuo kalbėjimo aktų dalyvių socialinės padėties (pareigų, išsilavinimo, specialybės), amžiaus, lyties, pažinties trukmės, bendravimo pobūdžio (oficialus ar neoficialus). Svarbūs ir nekalbiniai elementai: kalbėjimo tonas, tempas, pašnekovų laikysena, mimika ir gestai.
L: A. Kučinskaitė Lietuvių kalbos etiketas Vilnius 1990; G. Čepaitienė Kalbos etiketas ir mokykla Šiauliai 1996.
2039