kalbõs filosòfija, filosofijos šaka, atsiradusi filosofijos, logikos ir lingvistikos sandūroje, nagrinėjanti kalbos vaidmenį žmonių mąstyme, bendravime, suvokiant ir pažįstant tikrovę. Kalbos problemos nagrinėtos daugelio filosofų. Kalbos filosofija kaip filosofijos šaka kildinama iš 20 a. pradžioje susiformavusios analitinės filosofijos, kuri padarė kalbos tyrimą viena svarbiausių mokslą ir filosofiją siejančių problemų. Šiuolaikinė kalbos filosofija jungia analitinį, hermeneutinį ir semiotinį požiūrius; siekia paaiškinti žmogaus gebėjimą suprasti kalbą, pažinti, atskleisti ir modeliuoti kalbos ir mąstymo, kalbos ir sąmonės ryšį, kalbos vaidmenį įvairios prigimties informaciniuose procesuose, t. p. padeda spręsti praktinius uždavinius – automatinio natūralios kalbos vertimo į kitą natūralią kalbą, automatinės informacijos paieškos ir jos tvarkymo, kompiuterinės tekstų analizės, dirbtinio intelekto ir kitus. Esminė šiuolaikinės kalbos filosofijos dalis – loginė, arba loginė filosofinė, natūralios kalbos analizė, plėtojama greta lingvistinės. Abi taiko moderniosios logikos idėjas ir procedūras, jos formalius, griežtus metodus. Kalbos tapsmą viena aktualiausių filosofijos problemų lėmė pažinimo galių tyrimas, kai pažinimo teorija (epistemologija) tapo neatsiejama nuo natūralios kalbos loginės analizės, kuri paskatino moderniosios logikos raidą ir dirbtinių kalbų kūrimą, t. p. mėginimai nustatyti kalbos, mąstymo ir pasaulio struktūrų ryšį. Šios priežastys lėmė ir lingvistinės, arba kasdienės kalbos filosofijos, atsiradimą ir raidą. Kalbos filosofija kartu yra ir prasmės filosofija, o ši – supratimo filosofija.
Senovės graikų filosofijoje sofistai (Gorgijas, Prodikas) nagrinėjo retoriką kaip žodžio galimybių panaudojimo, ginčo meną. Sokratas svarstė apie ženklus, žymės, požymio (gr. semeion, tekmerion) sąvoką traktavo kaip ženklo sąvoką (lot. signum). Platonas tyrinėjo vardų teisingumą siekdamas skirti ir apibūdinti physis (gamta) ir nomos (dėsnis) sąvokas, t. p. teisingumo sąvokos turinį. Aristotelis teigė, kad žodis žymi daiktą kaip substanciją arba daikto požymį. Stoikai sukūrė referencinę reikšmės teoriją. Platonu sekusi filosofija nekėlė uždavinio metafiziškai nagrinėti kalbos, bet buvo susieta su ja kaip su teorinių svarstymų būtina priemone. Aristoteliu sekusi scholastinė filosofija laikėsi referencinės nuostatos – už kalbos išraiškų egzistuojanti tikrovė žymėjimo procesu atstovaujama prasminiuose kalbos vienetuose ir kalbėjimo aktuose. Kalbos, minties ir pasaulio santykį analizavo kaip žodžio, vardo, sąvokos, daikto santykį. Vadinamieji modistai plėtojo universaliąją gramatiką – gramatikos šaltinis yra už kalbos, pačios tikrovės struktūrose. Naujaisiais amžiais F. Baconas, T. Hobbesas, J. Locke’as domėjosi kalbos funkcionalumu, skyrė komunikacinę (bendravimo) ir reprezentacinę (pasaulio vaizdavimo) funkciją. J. Locke’as pateikė žodžių ir kalbos esmės teoriją – žodžiai yra išoriniai, juntami ženklai, kuriais galima pranešti kitiems nematomas idėjas, sudarančias mintis. Žodžių funkcija yra atstovauti idėjoms, kurios yra jų tikroji, tiesioginė reikšmė. W. von Humboldtas teigė, kad kalba lemia suvokimo ir mąstymo struktūrą, kalbos vartotojų pasaulio vaizdą. 20 a. pirmoje pusėje jo hipotezę, kaip lingvistinio reliatyvumo tezę, lingvistai ir antropologai E. Sapiras ir B. L. Whorfas įrodinėjo remdamiesi Amerikos indėnų kalbų pavyzdžiais. Ch. S. Peirce’as pradėjo bendrąją ženklų teoriją. 20 a. pradžioje atsirado modernioji, matematinė, logika, pradėta sistemingai kelti klausimus apie kalbos išraiškų prasmę. Jie kildavo ir tradicinėje filosofijoje, bet formuluoti ne kaip kalbos ar kalbėjimo apie pasaulį, o kaip pasaulio keliami klausimai apeinant pačią kalbą kaip terpę, t. y. nesupratus ir neišsiaiškinus būdo, įrankio, kuriuo tokie klausimai keliami. Sisteminės kalbos filosofijos pradžioje, kurią žymi F. L. G. Frege’s veikalas Apie prasmę ir reikšmę (Über Sinn und Bedeutung 1892), skiriamos intuityviai artimos sąvokos – prasmė ir reikšmė. Ši perskyra, vėliau tapusi referencijos (denotacijos)–prasmės (konotacijos), ekstensijos–intensijos, ekstensionalumo–intensionalumo skirtimis, lėmė tolesnę kalbos filosofijos raidą. 20 a. pradžioje tai paskatino imtis filosofinės kalbos valymo nuo beprasmių pasakymų – žodžių, teiginių, tekstų, kurie pažeidžia logiškai nepriekaištingos, tvarkingos, skaidrios kalbos taisykles. Šios visuomet leistų nustatyti tam tikrą pagrindinį faktų ir juos žyminčių, reiškiančių ženklų, tikrovės ir kalbos struktūrų ryšį: paprasti ženklai atitiktų paprastus faktus, sudėtingi – sudėtingus. Logiškai tobulos kalbos taisykles siekta taikyti ne tik filosofijos, bet ir kasdienei, natūraliai kalbai atskleidžiant jos loginę struktūrą, loginę formą, o kartu kalbos, minties ir pasaulio ryšį. B. Russello, L. Wittgensteino veikalai pradėjo loginį atomizmą. Kalbos loginė analizė, kaip kalbos kritika, priešinama tradicinei, neskaidriai filosofijai, buvo paskelbta naujuoju, lingvistiniu filosofijos posūkiu. Kalbos analize siekta ne tik atskleisti tiesą apie tikrovę, bet ir geriau suprasti pačios filosofijos ir jos problemų prigimtį. Šiuo požiūriu žmogaus pažinimo ribas lemia ne patyrimo, bet prasmingos kalbos galimybė, išėjimas už prasmingos kalbos ribų. Mėginimai nustatyti prasmingumo, kalbos raiškų prasmės ir reikšmės tapatumo, prasmės ir reikšmės priklausomybės nuo raiškų vartojimo konteksto kriterijus iš esmės lėmė kalbos filosofijai priskiriamų teorijų ir mokyklų įvairovę: nuo neopozityvistinės Vienos mokyklos (R. Carnapas, M. Schlickas ir kiti), prasmingumui nustatyti taikiusios empirinius teiginių teisingumo nustatymo (verifikavimo) metodus, iki analitinės filosofijos formuluojamų šnekos, arba kalbėjimo aktų teorijų (J. L. Austinas, J. Searle’is, H. P. Grice’as ir kiti). Greta kalbos sintaksės atsirado loginės filosofinės kalbos semantikos ir kalbos pragmatikos teorijos. Fenomenologija (E. Husserlis, M. Heideggeris ir kiti) nagrinėjo prasmės, supratimo problemą plačiai aiškindama ženklo sąvoką, taikomą visam pasauliui kaip kalbai. Skirtingais kalbos sąvokos vartojimais (kasdienė, mokslo, filosofijos kalba, t. p. dailės, muzikos, architektūros, gestų, kulinarijos ir daugybė kitų kalbų) greta natūralios kalbos domisi iš struktūrinės lingvistikos (F. de Saussure’as) kilusi šiuolaikinė semiotika (A. J. Greimas ir jo mokykla), filosofinė hermeneutika (H.-G. Gadameris, P. Ricœuras ir kiti) ir kitos doktrinos.
Viena pagrindinių kalbos filosofijos problemų yra reikšmės, prasmės ir tiesos sąvokų bei jų santykių aiškinimas. Sekdamas B. Russello loginių tipų teorija A. Tarskis formalizavo tiesos sąvoką – pagrindė objektinės kalbos ir metakalbos skirtį, formaliai panaikinančią uždarą, paradoksus keliantį kalbos ratą. Prasmę su tiesa, teiginių teisingumo sąlygomis kalbos loginėje analizėje t. p. sieja D. Davidsonas, J. Hintikka, S. Kripke ir kiti. Kalbėjimo apie tai, ko nėra, prasmingumo problemą F. L. G. Frege sprendė teigdamas, kad toks kalbėjimas nei teisingas, nei klaidingas, bet prasmingas. B. Russellas teigė, kad toks kalbėjimas prasmingas, bet klaidingas. Trečioji alternatyva, atsiradusi šiuolaikinėse galimų pasaulių teorijose (J. Hintikka, S. Kripke, D. K. Lewisas, M. Cresswellas, R. Montague ir kiti), teigia, kad toks kalbėjimas prasmingas, tačiau jo teisingumui įvertinti reikia remtis ne tik realiu pasauliu, bet ir kitomis, loginėmis jo alternatyvomis, logiškai galimais pasauliais. Prasmės, kaip ne duoties, samprata remiasi toks aiškinimas, kai prasmė suvokiama kaip ją reiškiančių materialių kūnų (žodžių, sakinių, bet kurių kitų kalbos darinių) vartojimas, jų dalyvavimas žmogaus veiklos įvairiose formose – gyvenimo formose kaip kalbos žaidimuose. Šioje sampratoje prasmė nėra esybė, substancija, teorinė ar ontinė, bet kalbėjimo apie tai, kas prasminga arba beprasmiška, būdas: juo įvardijama įvairių žaidimų, kuriuose dalyvauja kalba, socialinių žaidimų, kuriuose dalyvauja kalbantieji, įvairovė. Prasmės, kaip vartojimo, samprata išvengia prasmės absoliutinimo, dirbtinumą sudarančios prasmės įvairovės redukcijos, prasmės supaprastinimo; tokios redukcijos padarinys – prasmė kaip teorinis konstruktas, atliekantis jam skirtą teorijoje vaidmenį. Šiuolaikinės lingvistinės ir loginės natūraliosios kalbos semantikos teorijos apibrėžia sintaksinių ir semantinių natūralios kalbos, jos raiškų struktūrų sąsajas; paviršines kalbos struktūras kildina iš giluminių dažnai postuluodamos šių įgimtą pobūdį (A. N. Chomsky ir jo mokykla, transformacinė generatyvinė gramatika, J. Katzas, G. Lakoffas, R. Montague ir kiti). Substancinis ir funkcionalus požiūris į prasmę kaip neatsiejamą nuo kalbos suponuoja uždarą kalbos semantiką kaip prasmių, būdingų vienai ar kitai kalbai arba kalbai apskritai, visumą. Individas, įprasminantis pasaulį ir save, iš esmės lieka už tokių teorijų ribų. Lieka neatsakytas klausimas, kaip žmogus įprasmina kalbą kaip pasaulio dalį. Prasmės ir prasmingumo klausimas keltinas dar vienu požiūriu – kaip prasmės, neatskiriamos nuo individo konceptualaus pasaulio vaizdo, nuo jo gebėjimo suvokti ir įprasminti bet kokius (kalbinius ir nekalbinius) tekstus. Iškyla prasmių sistemos kaip pagrindo, kuriuo individas suvokia pasaulį, susikalba su kitais individais, raidos ir tapatumo problema. Prasmių sistema tampa veiksmų, nuostatų, vertinimų, nuomonių ir žinojimų apie pasaulį ir save pagrindu, o prasmės problema virsta prasmingumo kaip interpretacijos tokioje sistemoje klausimu: prasminga tai, kas gali būti interpretuojama konkrečioje prasmių sistemoje. Prasmės tapatumo ir jo kriterijų nustatymo problema tampa prasmės sistemų komunikacijos ir susikalbėjimo, socialumo ir individualumo santykio klausimu, atveriančiu kalbos filosofijai naujas raidos perspektyvas.
LIETUVOJE kalbos filosofijos problematiką nuo 16 a. aiškino scholastinė filosofija. 20 a. pradžioje kalbos mokslo ir filosofijos sandūrą aptarė R. Bytautas, S. Šalkauskis. Sistemingi kalbos filosofijos tyrimai pradėti 20 a. 7 dešimtmetyje. R. Pavilionis tyrinėjo prasmės, kalbos supratimo ir kitas semantines, A. Degutis – reikšmės problemas. Išeivijoje nuo 6 dešimtmečio semiotinė prasmės analizė vyravo A. J. Greimo ir jo sukurtos Paryžiaus mokyklos veikaluose. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje M. Japertas nagrinėja reikšmės ir tiesos, kalbos ir būties santykį, S. Pučiliauskaitė – L. Wittgensteino filosofiją, M. Oniščik – Tomo Akviniečio ir šiuolaikinės kalbos filosofijos sąsajas, R. Plečkaitis – kalbos filosofijos, loginės semantikos ir semiotikos užuomazgas vidurinių amžių filosofijoje Lietuvoje, A. Šliogeris – kalbos ontologinį statusą.
L: R. Pavilionis Kalba. Logika. Filosofija Vilnius 1981, Prasmė ir tapatumas Vilnius 2005; A. J. Greimas Semiotika: Darbų rinktinė Vilnius 1989; L. Vitgenšteinas Rinktiniai raštai Vilnius 1995; Platonas Kratilas Vilnius 1996; A. Newen, E. Savigny Įvadas į analitinę filosofiją Vilnius 1999; J. Austin How to Do Things with Words Oxford 1962; R. Pavilionis Meaning and Conceptual Systems Moscow 1990; F. Kutschera Sprachphilosophie München 1993; N. Chomsky New Horizons in the Study of Language and Mind Cambridge 2000; J. Searle Consciousness and Language Cambridge 2002.
1667