kalbõs garsa, mažiausios kalbos srauto atkarpos, maždaug atitinkančios vieną savarankišką fonemą. Daugelis kalbos garsų yra tik reliatyviai savarankiški ir diskretūs, juos tariant kalbos padargų padėtis ir garsų spektras visą laiką daugiau ar mažiau kinta; dažnai viename garse realizuojamos tam tikros gretimų kalbos garsų savybės. Kiekvienas kalbos garsas turi labai daug artikuliacinių ir akustinių požymių, iš kurių tik nedaugelis yra diferenciniai (diferenciniai požymiai), t. y. skiria fonemas ir kartu žodžių ar jų formų reikšmes (fonemų klasės). Dalis kalbos garsų ypatybių priklauso nuo jų padėties – skiria fonemų pozicinius variantus, arba alofonus (plg. [ŋ] gomurinę artikuliaciją prieš /k, g/, pvz., žodyje a[ŋ]gà, [æ:] labai atvirą tarimą prieš kietuosius priebalsius, pvz., žodyje [g‘:ras], [t‘] alveolinę artikuliaciją žodyje trỹs); kiti kalbos garsų bruožai apibūdina fakultatyvinius (individualius ir ekspresyvinius) fonemų variantus. Yra ir tokių kalbos garsų, kurie neatitinka fonemų ir atlieka tik ekspresyvinę funkciją (plg. šiaurės žemaičių ramiai tariamus žodžius vãks ‘vaikas’, dộuk ‘duok’ ir ekspresyviai, nekantriai sakomas tų žodžių atmainas vã.ks-ə, dộuk-ə); tai vadinamieji emfatikai.
1824
Garsas; garsai