kalbõs kultūrà, nuo 20 a. 7 dešimtmečio iki 21 a. pradžios struktūralizmo pagrindu Lietuvoje gyvavusi savarankiška taikomosios kalbotyros šaka, perimta iš čekų ir rusų kalbotyros ir susiformavusi į atskirą mokyklą. Tuo metu pradėti leisti žurnalai Kalbos kultūra (nuo 2014 – Bendrinė kalba) ir Mūsų kalba. Dėstyta Lietuvos aukštosiose mokyklose. 21 a. pradžioje, orientuojantis į Vakarų Europos mokslo tradiciją, peraugo į norminamąją kalbotyrą.
Kalbos kultūros (norminamosios kalbotyros) objektas – bendrinė kalba ir jos normos, uždaviniai – tirti bendrinės kalbos vartoseną, nustatyti jos pokyčių kryptis, vertinti variantiškus kalbos reiškinius ir atrinkti bendrinei kalbai tinkamas raiškos priemones, kodifikuoti (įteisinti) normas. Praktinis tikslas – kryptingai veikti bendrinės kalbos raidą, diegti kodifikuotas kalbos normas į vartoseną, kad bendrinė kalba kuo geriau atliktų savo funkcijas kalbinėje bendruomenėje ir tenkintų jos viešojo gyvenimo, švietimo bei kultūros reikmes.
Kalbos kultūra (norminamoji kalbotyra) remiasi bendrinės kalbos teorija, normos teorija ir kodifikacijos teorija, kurios sudaro sąvokų sistemą, atskleidžiančią bendrinės kalbos paskirties, jos normų esmę bei kodifikacijos metodiką ir raidos dėsningumus.
L: D. Cameron Verbal Hygiene London 1995 22012; A. Pupkis Kalbos kultūros pagrindai Vilnius 1980, Kalbos kultūros studijos Vilnius 2005; J. Šukys Kalbos kultūra visiems Kaunas 2003; R. Miliūnaitė Kalbos normos ir jų savireguliacija interneto bendruomenėje Vilnius 2018.
61