kalbõs lýgmenys, tarp savęs susijusios kalbos sistemos dalys, arba pakopos, kurių kiekviena turi savo vienetus ir struktūrą. Skiriama foneminis, morfeminis, leksinis ir sintaksinis kalbos lygmenys, t. y. fonologinė, gramatinė (morfologinė ir sintaksinė) ir leksinė sistemos. Jų vienetus – fonemas, morfemas, žodžius, žodžių junginių ir sakinių struktūrinius tipus – vieną su kitu sieja bendra funkcija ir sisteminiai santykiai. Kalbos lygmenys yra susiję ir hierarchiniais ryšiais – paprastesni žemesnio lygmens vienetai įeina į sudėtingesnius aukštesnio lygmens vienetus: fonemos yra morfemų, morfemos – žodžių (leksemų), žodžiai – žodžių junginių ir sakinių struktūrinių tipų komponentai, o kiekvienas aukštesnio lygmens vienetas sudarytas iš žemesnio už jį lygmens vienetų. Kalbos sraute (kalbėjimo aktuose) abstraktūs skirtingų lygmenų vienetai tampa konkrečiais garsais, reikšminėmis žodžių dalimis, žodžiais, žodžių junginiais ir sakiniais. Kalbos srautą (kalbėjimo aktus, tekstą) galima nuosekliai skaidyti į vis trumpesnes atkarpas nuo sudėtingiausių iki visų mažiausių elementų (lietuvių kalbos sakinį Vaikai bijo tamsos – į žodžius Vaikai / bijo / tamsos, žodžius – į jų reikšmines dalis vaik / ai, bij / o, tams / os, o šias – į garsus, pvz., t / a / m / s- ir -o / s). Šis sakinys yra sintaksinio lygmens vieneto – struktūrinio sakinio tipo (veiksnys–tarinys–kilmininkinis objektas) – realizacija (plg. Žmonės nori taikos, Tėvas ieško rakto), o vaikai, bijo, tamsos – žodžių (leksemų) vaikas, bijoti, tamsa; reikšminės dalys vaik / ai – morfemų vaik- ir -ai, garsai t / a / m / s – fonemų /t/, /a/, /m/, /s/ konkreti realizacija. Kalbos lygmenys, t. y. tam tikrus kalbos vienetus ir jų tarpusavio santykių visumą (struktūrą), tiria kalbotyros šakos – fonetika ir fonologija, morfologija, leksikologija, sintaksė.
330