kalbõs nòrma, kalbinėje bendruomenėje tam tikru metu visuotinai pripažįstami kalbos reiškiniai ir jų vartojimo būdai. Kalbos normos leidžia kalbai atlikti savo funkcijas, stiprina kalbos sistemos vientisumą ir pastovumą. Jos būdingos kalbos įvairioms atmainoms: bendrinei kalbai, tarmėms (tarmė), socialiniams ir profesiniams dialektams. Dažniausiai kalbos normos sąvoka siejama su bendrine kalba. Kalbos branduolį sudarančios pagrindinės normos dažniausiai ilgą laiką nekinta ir perimamos iš kartos į kartą. Dalis kalbos normų yra variantiškos, svyruoja, konkuruoja tarpusavyje ir daugiau ar mažiau kinta veikiamos tiek vidinių kalbos raidos dėsningumų, tiek išorinių įtakų, prisitaikydamos prie besikeičiančių kalbinės bendruomenės poreikių. Šie procesai vyksta beveik nepastebimai, nenutrūkstant kelių kartų ryšiui. Tarmių normos klostosi stichiškai, intuityviai, jas palaiko tradicija. Bendrinės kalbos normos nuo kitų kalbos atmainų normų skiriasi kokybiškai, nes yra fiksuojamos raštu (norminamuosiuose žodynuose, gramatikose ir kitur). Toks raštiškas normų įteisinimas vadinamas kodifikacija. Bendrinės kalbos normos yra kodifikuota šiai kalbos atmainai būdingų ir joje vartojamų kalbos reiškinių bei taisyklių visuma. Jų paprastai mokomasi specialiai, jas palaiko, stiprina ir skleidžia mokykla, žiniasklaida, literatūra. Dėl kalbos raidos kodifikacija gali būti senstelėjusi, neišsami, nerodyti tikrosios kalbos normų padėties. Tam tikrais laiko tarpais ji turi būti peržiūrima. Kurį laiką gali būti nekodifikuoti nauji bendrinės kalbos dėsnius atitinkantys kalbos reiškiniai (pvz., kai kurie skoliniai ar naujadarai). Prireikus kodifikaciją keisti dažniausiai tai daroma per variantus: pagal vartosenos polinkius vienam kuriam jų teikiama pirmenybė (tai aiškina diferencinė ir dinaminė kalbos normos teorija). Skiriamos žodyno, gramatikos, rašybos, skyrybos, tarties ir kirčiavimo normos. Pagal priklausymą bendrajai (visuotinei) vartosenai arba kuriems nors bendrinės kalbos funkciniams stiliams normos gali būti bendrosios ir specialiosios. Kalbos normų pažeidimai vadinami kalbos klaidomis. Bendrinės kalbos normas nustato kalbos specialistai (terminijos – kartu su atitinkamų sričių specialistais) remdamiesi vartosenoje istoriškai susiklosčiusiais kalbos dėsniais bei polinkiais, taikydami tam tikrus norminimo principus ir kriterijus (sistemiškumą, grynumą, pastovumą, paplitimą, ekonomiškumą ir kitus), t. p. atsižvelgdami į bendrinės kalbos vartotojų poreikius.
Lietuvių bendrinės, ypač rašomosios, kalbos normų pagrindas susiklostė 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje, kai norminamąjį darbą kryptingai dirbo J. Jablonskis, K. Būga, kiek vėliau P. Skardžius, A. Salys, J. Balčikonis ir kiti kalbininkai.
L: A. Pupkis Kalbos kultūros pagrindai Vilnius 1980, Kalbos kultūros studijos Vilnius 2005; R. Miliūnaitė Kalbos normos ir jų savireguliacija interneto bendruomenėje Vilnius 2018; R. Bartsch Norms of language: theoretical and practical aspects London 1987; D. Crystal The Cambridge encyclopedia of language Cambridge 1987.
61