kalbõs padárgai, šnekõs padárgai, organai, dalyvaujantys tariant kalbos garsus. Be kalbėjimo (šnekos) funkcijos, jie atlieka kvėpavimo, virškinimo ir kitas fiziologines funkcijas.
Pagal reikšmę garsų artikuliacijai skiriamos dvi kalbos padargų sistemos: energinė ir artikuliacinė. Energinę sistemą sudaro diafragma, plaučiai, bronchai ir gerklė. Ši sistema tiekia oro srovę, kaip garso šaltinį artikuliacinei sistemai, kurią sudaro gerklos, liežuvis, dantys su dantenomis, gomurys, lūpos, burnos ir viršutinių kvėpavimo takų ertmės. Artikuliacinės sistemos kalbos padargai skirstomi į aktyviuosius (balso klostės, užpakalinė ryklės sienelė, minkštasis gomurys su liežuvėliu, liežuvis ir lūpos) ir pasyviuosius (dantys, dantenos, kietasis gomurys). Balso klostės sukuria balsą tariant balsius, sonantus ir skardžiuosius priebalsius, t. p. kai kuriuos dusliuosius priebalsius. Nuo balso klosčių ilgio ir storio priklauso balso aukštumas. Burnos ertmė, liežuvis, dantys su dantenomis, gomurys, lūpos atlieka dvejopą funkciją: sudaro iš plaučių ateinančiai oro srovei įvairių kliūčių, kurios lemia čia atsirandančių garsų – priebalsių – savybes, ir keisdami savo formą bei tūrį moduliuoja balsą paversdami jį įvairiais tembro garsais – balsiais. Nosies ertmė padeda artikuliuoti nosinius garsus – balsius ir priebalsius.
kalbos padargai: 1 – nosies ertmė, 2 – burnos ertmė, 3 – nosiaryklė, 4 – balso klostė, 5 – liežuvis, 6 – dantys, 7 – lūpos