kalbõs pragmãtika, kalbotyros dalis, tirianti, kaip žmonių sąveika ir kontekstas lemia pasakymų (kalbėjimo aktų) interpretaciją. Pragmatikos, kaip semiotikos dalies, tikslus 1938 suformulavo Ch. W. Morrisas. Semantiką jis suvokė kaip ženklo ir daikto santykį, pragmatiką – kaip ženklo ir jo interpretuotojo santykio tyrinėjimą. Kalbos pragmatikai pradžią davė J. L. Austino sukurta ir J. Searle’io plėtota šnekos, arba kalbėjimo aktų, teorija, kuri remiasi prielaida, kad kalbos filosofija turi tirti ne dirbtinę logikos kalbą, o natūralią, kasdienę žmonių kalbą. Prie tradiciškai filosofijoje tiriamų lokucinių (teisingumo vertę turinčių) pasakymų jie pridėjo ilokucinius (turinčius perteikti bet kokią kalbančiojo intenciją) ir perlokucinius (darančius tam tikrą poveikį adresatui). H. P. Grice’as 1975 suformulavo šnekos (anglų k. Conversational) logiką ir nustatė, kad sėkmingai komunikacijai reikia bendradarbiavimo taisyklių sistemos; remdamasis prielaida, kad kalbantysis laikosi šių taisyklių, adresatas pasakymą interpretuoja naudodamasis griežto log. pagrindo neturinčiu pasakymo samprotavimu, kurį sudaro implikatūros (priešinamos logikos implikacijoms). Pavyzdžiui, pasakymas Ar galėtum uždaryti langą? dažnniausiai interpretuojamas ne kaip klausimas, o kaip prašymas, nes adresatas, remdamasis implikatūra, suvokia kalbančiojo norą, ir taikydamas bendradarbiavimo principą, užuot atsakęs į tariamą klausimą, patenkina šį norą. Iš H. P. Grice’o šnekos logikos išsirutuliojo dabartinė kalbos pragmatika kaip interpretacijos ir relevancijos (esminės informacijos) teorija. Pasakymų interpretacijai reikia ne tik sintaksinių ir semantinių taisyklių sistemos, bet ir pragmatinio komponento, padedančio iš daugelio galimų interpretacijų atrinkti tą, kuri tam tikrame kontekste yra esminė.
481