kalbõs raidà, istorinis procesas, per kurį kinta kalbos fonetika, gramatika, leksika (pvz., senoji ir dabartinė lietuvių kalba). Iš vidinių kalbos raidos priežasčių dažniausiai minimas ekonomijos siekimas (ypač fonetikoje, kai supaprastinama artikuliacija ir trumpinamos formos); mažėjantis raiškos efektyvumas kompensuojamas naujomis, ryškesnėmis formomis, dažniausiai analitinėmis vietoj senesnių sintetinių. Struktūrinės kalbotyros atstovai kalbos raidos svarbia priežastimi laikė kalbos sistemingumą: dėl vienos kalbos sistemos dalies pokyčio kalbos sistema tampa nestabili, o tai lemia tolesnius pokyčius. Kalbų tipologijos požiūriu tokio kalbos raidą skatinančio nestabilumo priežastimi kartais laikomas tipologinis nevienodumas (pvz., žodžių tvarka) ir siekis pereiti nuo mišraus prie nuoseklaus kalbos tipo. Kalbos raidą gali skatinti ir išoriniai veiksniai (socialiniai ir civilizacijos pokyčiai, kitų kalbų įtaka). Naujesni tyrimai rodo, kad kalbos raidai svarbus kalbos mokymosi procesas: žmonių nauja karta iš senesnių kartų girdėtos kalbos pagrindu konstruoja savo gramatiką – išgirstoms struktūroms suteikia naują morfologinę arba sintaksinę interpretaciją; šis procesas vadinamas reanalize. Dėl proceso pobūdžio ginčijamasi: generatyvinės gramatikos šalininkai teigia, kad procesas yra staigus, smulkesni pokyčiai mažina gramatikos skaidrumą ir periodiškai sukelia radikalų gramatinės sistemos pertvarkymą, funkcinės gramatikos šalininkai pabrėžia kalbos raidos laipsniškumą.
481