kalbõs relktai, ribotai vartojami ar baigiantys nykti iš seniau išlikę kalbos reiškiniai – fonetinės ypatybės, gramatinės formos, žodžiai. Rodo kai kuriuos kalbos kitimo (senųjų ypatybių nykimo ir naujųjų atsiradimo) tam tikroje teritorijoje (arealinė kalbotyra) polinkius ar kryptis. Daugiau kalbos reliktų yra labiau nuo ekonomikos, kultūros, visuomenės centrų nutolusiose, nuošalesnėse vietovėse, kalbos ploto pakraščiuose (periferinės tarmės), pvz., nauji vokiečių kalbos reiškiniai sparčiau plito Reino upės slėnyje, o abipus upės atokesniuose kalnų regionuose išliko nemažai senesnių ypatybių. Įvairių kalbos reliktų yra išsaugojusios tarmės, kartais – ir bendrinė kalba. Pvz., Lietuvoje dalis rytų aukštaičių (žadininkai, žalininkai) ir vakarų žemaičiai apie Karklę, Žardę (į šiaurę nuo Klaipėdos) išlaikė senovinį ilgąjį a (brá·lis, brǻ·lis ‘brolis’), kurį turi latvių (brālis ‘brolis’, māte ‘motina’) ir kai kurios kitos indoeuropiečių kalbos (lotynų māter, senovės indų māta ‘motina’). Dabartinėse kalbose yra iš seniau paveldėtų žodžių, jų reikšmių (lietuvių vakarinių šnektų žodis šeirỹs ‘našlys’ sietinas su rusų сирый, lenkų sierota, bulg. cupoma, Avestos saē- ‘likęs našlaičiu, vienišas’, lietuvių dėl ‘žieduotoji vandenų kirmėlė, siurbianti kraują ir stabdanti jo krešėjimą’, latvių dēls ‘sūnus’ – su indoeuropiečių *dhē(i)- ‘siurbti, čiulpti, žindyti’). Saviti kalbos reliktai yra išnykusių kalbų elementai (substratas), pvz., dalies žemaičių vartojami žodžiai cỹrulis / cyrulỹs ‘vieversys’, klis ‘akmuo’, pỹlė ‘antis’, manoma, yra paveldėti iš kuršių, Šiaurės rytų Lietuvos tikriniai žodžiai su z vietoj ž (Zãrasas / Ẽzarasas / Ẽzeresas, Zálvas), su č vietoj k (Čedasa) – iš sėlių kalbos. Kalbos reliktais gali būti laikomi ir archaizmai bei istorizmai.
303