kalbõs sistemà, tarpusavio santykiais susijusių ir susietų kalbos vienetų (elementų) visuma. Šiuolaikinėje kalbotyroje šis terminas įsitvirtino pabrėžiant ženklinę kalbos prigimtį ir jos, kaip tiriamojo objekto, sudėtingumą. Priėmus F. de Saussure’o ir vėlesnių struktūralistų reikalavimą skirti du skirtingus vieno reiškinio aspektus – kalbos sistemą (prancūzų k. langue) ir kalbėjimą (prancūzų k. parole) – kalbos sistema dažniausiai apibrėžiama kaip abstraktūs elementai ir taisyklės, kuriomis remdamiesi galime kalbėti ir suprasti kalbą, o kalbėjimas (t. y. kalbėjimo aktai) – kaip materialus garsų ar juos pavaduojančių simbolių srautas ir juo perduodama konkreti informacija. Etninių kalbų ir kalbõs (kaip svarbiausios žmonių susižinojimo priemonės) tyrimai patvirtina, kad bet kuris vienetas (fonema, gramatinė morfema ar žodis) kalbos sistemoje užima tam tikrą vietą, t. y. neegzistuoja pats savaime, o tik susietas ir susijęs su kitais kalbos vienetais įvairiais tapatumo ir skirtumo santykiais. Kalbos sistemą sudaro pastovių, kalbėjimo aktuose reguliariai atgaminamų vienetų inventorius ir jų tarpusavio santykių visuma, arba struktūra, kuri nulemia vieneto priklausymą tam tikrai klasei ir taisykles, pagal kurias skirtingų klasių vienetai gali jungtis vienas su kitu tam tikra seka (pvz., lietuvių kalbos skirtingų klasių fonemų /l/ ir /g/ seka lg galima tik žodžio viduryje – plg. valgyti, žodžio pradžioje tokia jų seka neįmanoma – lgusti suvoksime kaip ne liet. kalbos žodį, atvirkštinė šių fonemų seka žodžio pradžioje normali – plg. glusti).
330