kalbos sutrikimai

kalbõs sutrikmai, šnekõs sutrikmai, kalbėjimo nesklandumai. Atsiranda dėl kalbos padargų įgimtų (lūpos, gomurio skeltumo, blogo sąkandžio) ir įgytų (traumos, augimo sutrikimo, balso klosčių pažeidimo) defektų, centrinės ir periferinės nervų sistemos, psichikos, nosies ligų. Kalbos sutrikimai pasitaiko 5–10 % vaikų, 3 kartus dažniau berniukams. Dėl kalbos centrų organų pažeidimo vaikystėje (smegenų nesubrendimo, infekcijos, gimdymo traumos) atsiranda alalija, dizartrija (sunkus garsų tarimas), dėl psichinės raidos nesklandumų –mikčiojimas, bradilalija (lėtas, monotoniškas kalbėjimas), tachilalija (labai greitas, daugiažodis kalbėjimas), dėl kalbos padargų ydų ar pažeidimų – dislalija (kai kurių garsų netaisyklingas tarimas, šveplavimas), rinolalija (rinoglosija – kalbėjimas pro nosį), dėl balso klosčių pažeidimo – disfonija (balso užkimimas), afonija (balso netekimas). Jau turintiems kalbos įgūdžių vaikams ir suaugusiesiems dažnesni šie kalbos sutrikimai: dizartrija (dėl netaisyklingos dantų padėties, insulto, degeneracinių nervų sistemos ligų, apsinuodijimo alkoholiu, narkotikais, kai kuriais vaistais) ir afazija (staigus kalbos sutrikimas dėl galvos smegenų traumos, insulto, naviko, Alzheimerio ligos). Daugelį kalbos sutrikimų galima ištaisyti logopedija, psichoterapija, gydant pagrindinę ligą.