kalbõs universãlijos, lingvstinės universãlijos, universãlijos (lot. universalia), apibendrinti teiginiai apie reiškinius ir ypatybes, būdingas visoms arba daugumai kalbų. Kalbos universalijomis laikomi, pvz., tokie teiginiai: žodyje po šaknies (ar prieš ją) pirmiau eina darybinė, o ne kaitybinė morfema; jei kalbos fonologinėje sistemoje nėra fonemos /t/, tai joje nėra ir fonemos /k/ (išimtis – havajiečių k.). Kalbos universalijų problema suvokta jau 17 a., atsiradus idėjai sukurti universalią gramatiką, grindžiamą teze, kad gilesniame, abstraktesniame lygmenyje negu tiesioginiam stebėjimui prieinami realūs tam tikrų kalbų sakiniai, egzistuojančios visoms kalboms beñdros struktūros. 20 a. viduryje panašia teze rėmėsi ir generatyvinės gramatikos atstovai. Apie 20 a. 7 dešimtmetį ėmė formuotis šiuolaikinė kalbos universalijų teorija, pradėjusi tipologiškai tirti ne kelias giminingas, bet kelis šimtus skirtingų pasaulio kalbų. Kalbos universalijų teorijos pradininku laikomas J. H. Greenbergas. Stanfordo universitete jis vadovavo projektui, kuris buvo apibendrintas kolektyviniame veikale Žmogaus kalbos universalijos (Universals of Human Language 4 t. 1978). Kalbos universalijų teorija nagrinėja kalbų fonologinės, gramatinės ir semantinės sandaros ypatybes, kategorijas, įvairiai reiškiamas visose kalbose (pvz., skaičius, posesyvumas ir kita), ir bendrąsias žmogaus kalbos ypatybes, kuriomis ji skiriasi nuo kitų komunikacinių sistemų (gyvūnų kalbos, įvairių dirbtinių ženklų sistemų ir kitų).
Dauguma kalbos universalijų formuluojamos kaip implikacija: jei yra ypatybė b, tai yra ir ypatybė a (ypatybės b egzistavimas nulemia ypatybės a buvimą, bet ne atvirkščiai), pvz., jeigu kalboje yra dviskaita, tai joje yra ir daugiskaita (atvirkščiai teigti neteisinga: jei kalboje reiškiama daugiskaita, joje nebūtinai turi būti ir dviskaita). Kai kurios universalijos yra absoliučios (konstatuojamos, kai tam tikra ypatybė egzistuoja visose be išimties kalbose, pvz., visų kalbų fonologinėse sistemose yra atvirųjų balsių). Jų priešingybė yra vadinamosios universalios tendencijos, kurios nustatomos, kai tam tikra ypatybė būdinga ne visoms kalboms, pvz., daugelyje kalbų įprasta žodžių tvarka yra SVO (veiksnys–tarinys–papildinys; plg. Šuo vejasi katę), bet kai kurių kalbų normali žodžių tvarka yra OVS (Katę vejasi šuo; tokia sakinio struktūra būdinga Madagaskare vartojamai malgašų kalbai). Kiti kalbos universalijų tipai: materialiosios (fonetinės) ir formaliosios (struktūrinės, t. y. fonologinės, gramatinės, semantinės) kalbos universalijos. Jomis apibūdinama nuo turinio nepriklausanti forma, arba nuo formos nepriklausantis turinys. Pvz., teiginys didesnė tikimybė, kad kalboje yra nors vienas nosinis priebalsis, negu tikimybė, kad jo nėra yra fonologinė universalija, nesusijusi su reikšme tų formų, kuriose nosiniai balsiai vartojami arba nevartojami (pasaulyje žinomos vos kelios indėnų kalbos, neturinčios nosinių priebalsių). Semantinė universalija visų kalbų žodžiai turi perkeltinių reikšmių yra nesusijusi su tokių reikšmių turinčių žodžių fonemine sudėtimi. Dar skiriamos sinchroninės ir diachroninės (kalbos evoliucijos), lingvistinės ir nelingvistinės (loginės, psichologinės, sociologinės) ir kitos universalijos.
330