kalbõs žénklas, bet kuris natūralios ar dirbtinės kalbos vienetas (kalbos vienetas), perduodantis socialinę informaciją. Kaip ženklų sistema, kalba turi du planus – turinio ir raiškos, todėl ir kalbos savo prigimtimi yra dviplanis. Jo turinys (žyminys, arba signatas) – ženklu perduodama informacija (vaizdinys, sąvoka ir kita), raiška (žymiklis, arba signantas) – materialus turinio įkūnijimas (garsų ar simbolių kompleksas). Kalbos ženklo raiškos materialumas yra santykinis: kalbos ženklas egzistuoja sistemoje, materialus tampa tik tada, kai jį kas nors pavartoja. Kalbos ženklo turinio ir raiškos ryšys nemotyvuotas, sutartinis, pvz., tą pačią reikšmę ‘žuvis’ turi skirtingi pasaulio kalbų žodžiai (lietuvių žuvis, latvių zivs, vokiečių Fisch, prancūzų poisson, lenkų ryba, lotynų piscis, suomių kala, vengrų hal, karaimų balych). Nemotyvuotą kalbos ženklo turinio ir raiškos ryšį liudija ir homonimai (vienoda raiška, skirtingas turinys – plg. raudà ‘verksmas’ ir raudà ‘raudonis’) bei sinonimai (skirtinga raiška, vienodas turinys – plg. skanùs ir gardùs), kurių yra kiekvienoje kalboje. Įprasčiausias kalbos ženklas yra žodis, bet ženklais laikomi ir kiti reikšminiai kalbos vienetai (morfemos, žodžių junginiai, sakiniai).
330