kalbótyra, lingvstika (lot. lingua – kalba), mokslas, tiriantis žmogui būdingos natūralios kalbos bendrąsias ypatybes ir pasaulio kalbas kaip konkrečias natūralios kalbos apraiškas. Istoriškai susiformavusios kalbotyros dalys yra viena su kita susijusios ir sudaro tam tikrą sistemą. Pagal tyrimo objektą skiriama bendroji (tiria bendrąsias žmogaus kalbos ypatybes) ir konkrečioji, specialioji (tiria atskirõs kalbõs arba giminiškų kalbų grupės ar geografiškai ir (arba) tipologiškai artimų kalbų struktūrą, funkcionavimą ir raidą, pvz., lietuvių kalbotyra tiria lietuvių kalbą, baltistika – lietuvių, latvių, prūsų ir kitas baltų kalbas, balkanistika – Balkanų pusiasalyje vartojamas kalbas), kalbotyra. Teorinė ir metodinė specialiosios kalbotyros atrama – bendrosios kalbotyros teiginiai, o ši juos formuluoja remdamasi visų gyvų ir mirusių pasaulio kalbų duomenimis. Pagal kalbos tyrimo aspektą skiriama sinchroninė (tiria kalbą tam tikru jos egzistavimo laikotarpiu, pvz., 16 arba 20 a. lietuvių kalbą) ir diachroninė (tiria kalbõs ar kalbų grupės raidą, pvz., lietuvių kalbos istoriją nuo seniausių laikų) kalbotyra, pagal kalbos tyrimo metodą – lyginamoji kalbotyra (arba komparatyvistika), struktūralizmas, arealinė kalbotyra, deskriptyvinė, gretinamoji kalbotyra (arba kontrastinė), tipologinė (kalbų tipologija), matematinė kalbotyra ir kitos, pagal tyrimo paskirtį – teorinė ir taikomoji (praktinė) kalbotyra. Atsižvelgiant į tai, kad kalba yra sudėtinga sistema (skiriamas turinio ir raiškos planas), sudaryta iš tam tikrų struktūrinių lygmenų, skiriamos šios kalbotyros šakos: į kalbos garsinės sistemos tyrimą orientuota fonetika (su akcentologija) ir fonologija, morfonologija, t. p. kalbos gramatinę struktūrą ir leksinę sistemą tiriančios gramatika (morfologija, žodžių daryba, sintaksė), leksikologija ir frazeologija; visos drauge sudaro vadinamąją vidinę lingvistiką. Pagal tai, kad kalba yra susijusi su daugeliu už jos sistemos esančių reiškinių, skiriamos vadinamosios išorinės lingvistikos šakos: lingvistinė semiotika, lingvistinė semantika, stilistika, dialektologija, lingvistinė paleontologija, sociolingvistika, etnolingvistika, psicholingvistika, paralingvistika ir kitos. Būdama susijusi su mąstymu, pažinimu, žmogaus psichine veikla ir bendravimu kalba labai svarbi visuomenės gyvenime, todėl ją tirianti kalbotyra yra vienas svarbiausių humanitarinių mokslų. Jos ryšiai su istorija, psichologija, logika, filosofija išryškėjo 19 a. pradžioje, kai kalbotyra tapo savarankiška mokslo šaka. Kalbotyra susijusi ir su kitais socialiniais mokslais – etnologija, sociologija, semiotika, literatūrologija. Tiksliųjų (gamtos) mokslų ir kalbotyros ryšiai t. p. užsimezgė 19 a., kai kalbos raidą bandyta aiškinti remiantis Ch. R. Darwino evoliucijos teorija, bet tik 20 a. viduryje kalbos tyrimams ėmus taikyti instrumentinius, statistikos, matematinės logikos ir informatikos teorijos metodus, sustiprėjo kai kurių kalbotyros šakų sąsajos su fizika, fiziologija ir ypač su matematika ir informatika (pvz., eksperimentinė fonetika kalbos garsų akustinėms ir artikuliacinėms ypatybėms tirti naudoja įvairius akustinius ir kalbos padargų judesius fiksuojančius prietaisus). Matematikos metodų taikymas ir kompiuterių panaudojimo galimybės kalbos faktams kaupti, sisteminti ir tirti daro įtaką daugelio tradicinių kalbotyros šakų metodikai.
ISTORIJA. Lemiamą įtaką kalbotyrai rastis turėjo rašto sukūrimas ir nuo kasdienės šnekamosios kalbos pradėjusios tolti literatūrinės bei religinių apeigų kalbos (žinoma, kad trečiame–antrame tūkstantmetyje pr. Kr., plintant dantiraščiui, Mesopotamijoje ir Sirijoje buvo sudarinėjami skiemenis atitinkančių ženklų ir gramatinių formų sąrašai, reikalingi raštui ir rašomajai kalbai mokytis, nors kalbos faktai nuosekliai dar nebuvo aprašomi). Kalbos sistemingo aprašymo tradicija sukurta apie 5 a. pr. Kr. senovės Indijoje rūpinantis literatūrinės kalbos (sanskrito) grynumu ir tiksliu šventųjų tekstų (Vedų) perteikimu. Indų mokslininkas Panini gramatikoje, pavadintoje Aštuonknygė ir sudarytoje iš apie 4000 eiliuotų taisyklių, išsamiai aprašė sanskrito fonetinę ir morfologinę sistemą, skyrė raidę ir garsą, pateikė nuoseklią artikuliacinę garsų klasifikaciją, aprašė garsų kitimus žodžių ir morfemų sandūroje, atskyrė žodžių kaitybą ir darybą (jau mokėta morfemiškai analizuoti žodį). Europoje kalbotyros tradicijos siekia antiką. Senovės Graikijoje kalbos tyrimas iš pradžių buvo susijęs su filosofija (domėtasi bendresnėmis problemomis), vėliau įgavo aprašomąjį norminamąjį pobūdį. Graikų filosofai svarstė, koks ryšys sieja daiktą ir jo pavadinimą (žodį), ar kalba gali būti tikrovės pažinimo priemonė. 5–4 a. pr. Kr. jie sukūrė 2 skirtingas teorijas: Herakleitas teigė, kad daiktas ir jo pavadinimas susiję tiesiogiai, natūraliai (graikų k. physei ‘natūraliai’), todėl ir kalba galinti būti tikrovės pažinimo priemonė; Demokrito nuomone, pavadinimą ir daiktą sieja sutartinis ryšys (graikų k. thesei ‘konvencionaliai, pagal susitarimą’), jis atsiranda dėl daikto keliamų subjektyvių pojūčių, todėl kalba negalinti būti tikrovės pažinimo priemonė. Remdamiesi šiomis skirtingomis teorijomis 3–1 a. pr. Kr. analogistai ir anomalistai nesutarė, koks turi būti kalbos aprašas. Analogistai kalbą suvokė kaip reguliarų (taisyklingą ir logišką) reiškinį ir ją aprašant reikalavo nustatyti dėsningų formų sudarymo modelius (graikų k. paradeigma ‘paradigma’), anomalistai buvo įsitikinę, kad kalba nėra reguliari ir reikalavo atsižvelgti į išimtis. Kalbos aprašo teorijos pagrindus sukūrė Aristotelis (kalbos ir tikrovės santykį analizavo remdamasis gramatika): jo nuomone, tai, kas logikoje yra sąvoka, kalboje yra žodis, kas logikoje yra sprendinys, kalboje – sakinys. Sintaksiškai skyrė 3 kalbos dalis – vardą (daiktavardis, būdvardis, įvardis), veiksmažodį ir jungtuką (jungtukas, prielinksnis ir kita). Pirmąją graikų kalbos gramatiką Gramatikos mokslas 2 a. pr. Kr. parašė Dionisijas Trakietis, graikų kalbos sintaksę aprašė kitas Aleksandrijos mokyklos gramatikas Apolonijas Diskolas. Pirmąją lotynų kalbos gramatiką Apie lotynų kalbą (De lingua latina) parašė romėnų filologas Varonas (1 a. prieš Kristų). Ši ir vėlèsnės lotynų kalbos gramatikos (pvz., Donato) buvo sukurtos kūrybiškai naudojantis graikų gramatika. Jos ir pačios tapo pavyzdžiu Renesanso epochoje pasirodžiusioms kitų Europos kalbų gramatikoms. Viduriniais amžiais reikšmingesnių kalbos tyrimų pasirodė arabų šalyse. Iškilo al Basros ir Kufos gramatikos mokyklos. Pirmąją arabų kalbos gramatiką, pavadintą Knyga, 8 a. sukūrė al Basros mokyklos atstovas Sibavaihas. 14–15 a. al Firuzabadi sudarė didelį arabų kalbos žodyną Okeanas. Europoje aktyviau rinkti kalbos faktus, rengti įvairių kalbų žodynus ir gramatikas pradėta vėlyvaisiais viduriniais amžiais. 11–15 a. vyravo loginė gramatikos samprata, kilo idėja sukurti universalią filosofinę (mokslo) kalbą (išpopuliarino R. Julijaus traktatas Visuotinis menas / Ars generalis 1280). Didėjant nacionalinių kalbų reikšmei Renesanso epochoje susidomėta kalbų įvairove ir jų kilme: 15–16 a. buvo sukurtos daugelio Europos kalbų gramatikos, pasirodė daugiakalbių žodynų, lyginančių skirtingų kalbų žodžius, kilo kalbų klasifikacijos ir kalbų giminystės idėja (Europos kalbas pagal giminystę pirmąkart 1599 bandė suskirstyti J. C. Scaligeris). 17–18 a. orientuotasi į filosofinį (teorinį) kalbos tyrimą. Vokiečių filosofas G. W. Leibnizas pritarė universalios mokslo kalbos sukūrimo idėjai, gretino kalbą su kitomis ženklų sistemomis ir, galima teigti, nuspėjo 20 a. kalbotyroje įsitvirtinusių semiotinių ir tipologinių kalbos tyrimų atsiradimą. Prancūzijoje, Port-Royalio vienuolyne, 1660 C. Lancelot ir A. Arnauld sukurtoje Bendrojoje ir loginėje gramatikoje (Grammaire générale et raisonnée) laikytasi prielaidos, kad visos kalbos turi tą pačią pamatinę struktūrą, lemiamą universalių loginių kategorijų, tik konkrečių kalbų gramatikoje jos skirtingai gramatiškai perteikiamos. Bandymas sukurti universalią gramatiką, kaip aiškinamąjį žmogaus kalbos ir apskritai kalbos modelį, 17 a. negalėjo būti sėkmingas, nes pasaulio kalbos dar beveik nebuvo tirtos. Postūmį sukurti istorinį lyginamąjį kalbų tyrimo metodą davė Panini gramatika ir sanskritas – juos europiečiai atrado 18 a. pabaigoje. 1786 W. Jonesas iškėlė mintį, kad sanskrito panašumas su geografiškai nutolusiomis graikų ir lotynų kalbomis galėjęs atsirasti dėl bendros šių kalbų kilmės. Pirmieji lyginamojo metodo kūrėjai – vokiečiai F. Boppas, J. Grimmas, A. F. Pottas, danas R. K. Raskas, rusas A. Vostokovas ir kiti kalbininkai – pagrindė giminiškų kalbų lyginimo principus, sukūrė kalbos faktų formaliųjų atitikmenų nustatymo būdus (kalbotyros, kaip savarankiško mokslo, pradžia siejama su F. Boppo ir R. K. Rasko veikalų pasirodymu 1816 ir 1818). Kalbos mokslui tapti savarankišku 19 a. pradžioje turėjo reikšmės W. von Humboldto veikalai. Šis vokiečių mokslininkas laikomas bendrosios kalbotyros, iš dalies ir morfologinės tipologijos (kartu su A. W. Schlegeliu), pradininku. W. von Humboldto teiginius, kad be kalbos negali būti mąstymo ir kad kalba nulemia ją vartojančios tautos požiūrį į pasaulį (vokiečių k. Weltanschauung) 19 a. plėtojo psichologistai H. Steinthalis, W. Wundtas ir kiti, jie pabrėžė kalbos ir individo psichikos sąveiką. W. von Humboldto teorija turėjo įtakos ir 20 a. kalbotyros kryptims – etnolingvistikai, Jungtinių Amerikos Valstijų kalbininkų E. Sapiro ir B. L. Whorfo suformuluotai hipotezei, neohumboltininkų L. Weisgerberio, J. Triero, W. Porzigo ir kitų plėtojamai turinio gramatikai; W. von Humboldto teiginys, kad kalba nėra paprastas kalbinės veiklos produktas (graikų k. ergon), bet kūrybinis žmogaus gebėjimas naudotis kalba (graikųvk. energeia) – K. Vosslerio estetinio idealizmo mokyklai, kuri davė pradžią stilistikai. Vis dėlto 19 a. antroje pusėje vyravo lyginamoji istorinė kalbotyra. Veikiamas Ch. R. Darwino evoliucijos teorijos vokiečių kalbininkas A. Schleicheris kalbą lygino su gyvu organizmu, sukūrė giminiškų kalbų šeimos susidarymo aiškinamąjį modelį – genealoginio medžio teoriją (ja rėmėsi indoeuropiečių ir kitų kalbų šeimų tyrėjai). Jaunagramatikiai (F. K. Chr. Brugmannas, B. G. G. Delbrückas, A. Leskienas ir kiti) kalbą suvokė kaip atskirų elementų sankaupą, įtvirtino reguliaraus garsų kitimo dėsnio ir gramatinės analogijos sąvokas. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje kaip priešprieša pozityvistiniam jaunagramatikių atomizmui ir istorinio kalbos tyrimo (funkcionavimo laike) suabsoliutinimui susikūrė keletas naujų lingvistinių mokyklų: žodžių ir daiktų mokykla (H. Schuchardtas ir kiti; bangų teorijos kūrėjas vokiečių kalbininkas J. Schmidtas orientavosi į kalbos funkcionavimo erdvėje tyrimą), lingvistinės geografijos mokykla Prancūzijoje (žymiausias atstovas J. Gilliéronas) davė pradžią dialektologijai, italų neolingvistai (M. G. Bartoli, V. Pisani, G. Bonfante ir kiti) – arealinei kalbotyrai, prancūzų lingvistinė mokykla (M. Grammont’as, A. Meillet, J. Vendryes ir kiti) pabrėžė psichofiziologinių veiksnių reikšmę kalbos raidai ir kalbos bei visuomenės reiškinių koreliaciją, iš kitų struktūrinei kalbotyrai artimomis idėjomis išsiskyrė rusų mokyklos – Maskvos lingvistinė mokykla (F. Fortunatovas) ir ypač Kazanės lingvistinė mokykla (J. Baudouinas de Courtenay, M. Kruszewskis). Šveicarijos kalbininkas F. de Saussure’as 19 a. 8 dešimtmetyje lyginamojoje istorinėje kalbotyroje pritaikė vidinės rekonstrukcijos metodą, pagrįstą vienos kalbos vidaus struktūroje egzistuojančių reiškinių sisteminiu lyginimu. 20 a. pirmoje pusėje įsitvirtinus kalbos ženklo, kalbos sistemos ir kalbos struktūros sąvokoms, kalbotyroje įsigalėjo struktūralizmas (svarbiausi teoriniai teiginiai išdėstyti F. de Saussure’o veikale Bendrosios kalbotyros kursas / Cours de linguistique générale 1916). Jo teiginiais apie ženklinę kalbos prigimtį, kalbos sistemos (prancūzų k. langue) ir jos realizacijos individualiuose kalbėjimo aktuose (prancūzų k. parole) skirtumus, apie diachroninio ir sinchroninio kalbos tyrimo aspektus, jų atribojimą ir sinchroninio kalbos tyrimo svarbą rėmėsi ir tebesiremia įvairios struktūrinės kalbotyros kryptys. Klasikiniam struktūralizmui atstovauja 3 mokyklos: Prahos lingvistų būrelio (N. Trubeckojus, R. Jakobsonas, S. Karcevskis, V. Mathesius, V. Skalička ir kiti), Kopenhagos, arba glosematikos (V. Brøndalis, L. T. Hjelmslevas ir kiti), ir amerikietiškojo struktūralizmo, dažniausiai vadinamo deskriptyvine kalbotyra (pagrindėjai E. Sapiras, L. Bloomfieldas, Z. S. Harrisas ir kiti). Klasikinė struktūrinė kalbotyra, kalbą vertinanti kaip ženklų sistemą, remiasi bendraisiais struktūrinės analizės principais: skiriami kalbos sistemos lygmenys, pripažįstama jų autonomija ir glaudi sąsaja, tiriama kiekvieno jų paradigmatika ir sintagmatika, skiriami kalbos sistemai ir kalbėjimo aktams, t. p. sinchronijai ir diachronijai priderantys reiškiniai. Skiriasi tik atskirų struktūralizmo mokyklų sukurti kalbos analizės metodai ir technika (pvz., Prahos lingvistų būrelis sukūrė opozicijų, amerikiečių mokykla – distribucijos metodą, glosematikų – komutacijos, amerikiečių – tiesioginių dėmenų ieškojimo ir substitucijos principą ir kita). 20 a. antroje pusėje bendrieji struktūrinės kalbotyros principai ir jais grindžiami įvairūs kalbos tyrimo metodai taikomi visoms kalbotyros šakoms – fonologijai, morfologijai, sintaksei, leksikologijai, semantikai, t. p. ir lyginamajai istorinei kalbotyrai bei kalbų tipologijai. Pradėta daugiau remtis matematiniais (statistiniais, algebriniais, informatikos teorijos ir kitais) metodais, kalbos sistemos ir kalbinės komunikacijos procesų modeliavimu, atkreiptas dėmesys į kognityvinius kalbos aspektus (Ch. J. Fillmore’as, G. Lakoffas ir kiti). Susiformavo naujų kalbotyros krypčių ir šakų: generatyvinė (Z. S. Harrisas, A. N. Chomsky ir kiti, Jungtinės Amerikos Valstijos), turinio gramatika (P. Hartmannas, J. Trieras, L. Weisgerberis ir kiti, Vokietija), vadinamoji skalių ir kategorijų gramatika (J. R. Firthas, M. A. K. Halliday, J. Lyonsas, Didžioji Britanija), statistinė kalbotyra (G. Zipfas, M. Swadeshas ir kiti, Jungtinės Amerikos Valstijos). Išsiplėtė etnolingvistikos, sociolingvistikos, arealinės ir tipologinės kalbotyros, psicholingvistikos tyrimai. Svarbesni periodiniai leidiniai nurodyti straipsnyje indoeuropeistika.
Lietuvoje kalbotyros pradžia sietina su pirmosios lietuvių kalbos gramatikos (D. Kleino, 1653) ir žodyno (K. Sirvydo, apie 1620) išleidimu (lietuvių kalba). Tam tikrų kalbų lyginimo elementų yra Mykolo Lietuvio veikale Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius (De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moschorum 1615) ir P. Ruigio traktate Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas (Betrachtung der littauischen Sprache, in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften 1745). F. Kuršaitis pirmasis išsamiai aprašė lietuvių kalbos priegaides ir nustatė daiktavardžių 4 kirčiuotes; kaip lietuvių kalbos priegaidžių atradėjas pateko į indoeuropiečių kalbotyros tyrėjų gretas. Lietuvių kalbos gramatikoje (Grammatik der littauischen Sprache 1876) jis apibūdino lietuvių kalbos vietą indoeuropiečių kalbų šeimoje, jos santykius su prūsų ir latvių kalbomis, lietuvių kalbos ribas, t. p. pateikė priegaidžių ženklus, vartojamus ir dabar, aprašė žodžių darybą ir kaitybą. Lietuvių kalbos priegaides teisingai suvokė ir 1737 Vilniuje išleistos anoniminės lietuvių kalbos gramatikos Lietuvos kalbų visuma (Universitas lingvarum Litvaniae) autorius. Iš pradžių lietuvių kalbotyra buvo sinchroninė aprašomoji (D. Kleino, K. Sapūno ir T. Šulco gramatikos). Atsiradus lyginamajai kalbotyrai prasidėjo lietuvių kalbos diachroniniai tyrimai (A. Baranauskas, K. Jaunius ir kiti). Lietuvių kalbotyrai buvo reikšminga vokiečių kalbininko A. Schleicherio pirmoji mokslinė lietuvių kalbos gramatika (Litauische Grammatik 1856). Žymiausi diachroninės krypties Lietuvos kalbininkai (K. Būga, A. Salys, P. Skardžius, vėliau J. Kazlauskas, V. Mažiulis, Z. Zinkevičius, V. Ambrazas) lietuvių istorinę kalbotyrą padarė reikšminga indoeuropeistikos dalimi. Lietuvių kalbos norminimui ypač svarbūs J. Jablonskio darbai. Raštų kalbos istorija išsamiausiai aptarta P. Joniko, J. Palionio veikaluose. Lietuvių kalbai tirti taikomi įvairių kalbotyros krypčių metodai. Išsamiai ištirta dabartinės lietuvių kalbos fonetika ir fonologija (ypač svarbūs A. Girdenio ir A. Pakerio tyrinėjimai), morfologinė sandara (A. Paulauskienė, A. Rosinas, A. Valeckienė), žodžių daryba (V. Urbutis, S. Ambrazas), gana gerai aprašytos lietuvių kalbos tarmės, sudaryti kai kurių šnektų žodynai, išleisti 3 tomai Lietuvių kalbos atlaso (1977–91). Baigtas leisti 20 tomų Lietuvių kalbos žodynas (1941–2002; 2005 parengta elektroninė versija). Nuo 1957 leidžiami tęstiniai mokslo darbai Acta linguistica Lithuanica (iki tomo 41 – Lietuvių kalbotyros klausimai), nuo 1958 – Kalbotyra, nuo 1965 – Baltistica ir kiti periodiniai leidiniai (baltistika, filologija).
L: M. Ivič Lingvistikos kryptys Vilnius 1973; A. Sabaliauskas Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija 2 d. Vilnius 1979–82; L. Hjelmslev Kalba: Įvadas Vilnius 1995; Osnovnye napravlenija strukturalizma Moskva 1964; G. Helbig Geschichte der neueren Sprachwissenschaft Leipzig 1970; J. Apresjan Idei i metody sovremennoj strukturnoj lingvistiki Moskva 1972; J. Lyons Introduction to Theoretical Linguistics Cambridge 1972; A. Heinz Dzieje językoznawstwa w zarysie Warszawa 1978; G. Sampson Schools of Linguistics: Competition and Evolution London 1980; D. Crystal The Cambridge Encyclopedia of Language Cambridge 1997.
2069
330