kalb klasifikãcija, pasaulio kalbų skirstymas į šeimas (grupes) arba tipus pagal vieną iš trijų kriterijų: genealoginį, arba genetinį, tipologinį, arealinį. 19 a. atsiradus lyginamajai kalbotyrai kalbas pradėta skirstyti į šeimas pagal kalbos substancijos panašumą, t. y. pagal tai, ar vienõs kalbõs gramatines ir leksines reikšmes reiškiančios garsų kombinacijos atitinka kitos kalbos tos pačios reikšmės elementus pagal dėsningus garsų atitikimus (tokie atitikimai laikomi kilmės iš bendros prokalbės įrodymu, struktūros panašumai giminystės įrodymu nelaikomi; genealoginė kalbų klasifikacija).
pasaulio kalbų žemėlapis
Skiriama 100–120 kalbų šeimų, kurių dalis grupuojamos į makrošeimas; apie 100 kalbų laikomos izoliuotomis (neskiriamos nė prie vienos šeimos, t. y. nenustatyta jų giminystės ryšių). Tipologinė kalbų klasifikacija atsiriboja nuo giminystę rodančių ypatybių ir remiasi tik kalbų struktūriniais požymiais.
Nuo 19 a. pirmos pusės kalbos skirstomos pagal žodžio struktūros modelį, t. y. morfologinę tipologiją (kalbų tipologija), bet galima ir fonetinė, sintaksinė ar kita kalbų klasifikacijos tipologija. Šios kalbų klasifikacijos objektas – kalbos sistemos atskiros dalys, o ne kalba kaip visuma (vis labiau abejojama dėl galimybės sukurti holistinę – visas kalbos sistemos dalis aprėpiančią – tipologiją). Arealinė kalbų klasifikacija remiasi tam tikroje teritorijoje – areale – gretimų kalbų polinkiu turėti struktūrinių panašumų (kalbų sąjunga). Ji artima tipologinei kalbų klasifikacijai, nes remiasi struktūriniais, o ne genetiniais panašumais, tik skirtingai vertinami kalbų suartėjimą skatinantys išorės veiksniai (politiniai, ekonominiai, kultūriniai ir kiti). Panašiai kaip tipologinė, arealinė kalbų klasifikacija neaprėpia visos kalbos sistemos.
Klasifikuoti kalbas pagal 3 kriterijus įmanoma tik tada, kai turima pakankamai duomenų apie kalbų genetinę giminystę. Nesant senos rašytinės tradicijos (kai neturima pakankamai kalbos istorijos faktų), genetinius ryšius nustatyti sunkiau, todėl lyginamuoju metodu ištirta nedaug pasaulio kalbų šeimų ar šakų (pvz., indoeuropiečių, semitų, dravidų ir kitų). Daugelio pasaulio kalbų (pvz., indėnų, australų, afrikiečių) ir makrošeimų genetiniai ryšiai nepakankamai ištirti arba sunkiai atkuriami, todėl jų skirstymas į šeimas dažnai remiasi struktūriniais arba arealiniais požymiais.
481