kalb poltika, visuma priemonių, padedančių įgyvendinti iš anksto numatytas kalbų vartojimo visuomenės nuostatas. Dažniausiai vykdo valstybės institucijos (kalbos komisijos, inspekcijos, institutai), nors kalbų politika gali būti ir autoritarinė, rezistencinė ar dalinė (reglamentuojamas tik vienos kalbos vartojimas). Kalbų politika priklauso nuo valstybės teritorijoje vartojamų kalbų skaičiaus, kiekvienos kalbos vartotojų skaičiaus ir jų prestižo visuomenėje. Ji vykdoma 3 srityse: kalbos statuso reguliavimo, kalbos korpuso (kalbos sistemos ir vartosenos) planavimo bei kalbų mokymo. Kalbos statuso reguliavimas – teisiniais valstybės aktais apibrėžiama vienos ar kelių kalbų padėtis kitų kalbų atžvilgiu: nurodomos privalomosios, leistinosios ar draudžiamosios kalbos (-ų) vartojimo sritys ir būdai, viena ar kelios kalbos paskelbiamos valstybinėmis arba oficialiosiomis, įvardijamos tautinių mažumų kalbos, kartais aptariamas konfesijų, tarpvalstybinio susižinojimo, netoleruotinų ir kitų kalbų vartojimas. Kalbos korpuso planavimas – rašybos (t. p. abėcėlės) ir skyrybos, gramatikos ir leksikos (kartu ir terminijos) standartizavimas, kodifikavimas, norminimas bei reformavimas; turi daug sąsajų su kalbos kultūra. Kalbos sistemos ir vartosenos planavimas dažnai tapatinamas su kalbų politika, bet tapatinti galima tada, kai valstybė apsiriboja ir rūpinasi tik gyventojų daugumos kalba, esant kelioms valstybinėms (ar oficialiosioms) kalboms arba demokratiškėjant visuomenei korpuso planavimas tampa kalbų politikos dalimi. Kalbų mokymo politika vykdoma reguliuojant finansavimą, kalbų mokėjimo vertinimo principus, mokomųjų kalbų mokyklose skaičių bei seką, kalbos sklaidą užsienyje. Svarbiausios problemos – dėstomosios kalbos (-ų) parinkimas daugiakalbės aplinkos mokyklose, specialistų ir mokomųjų priemonių rengimas, valstybinės ir tautinės mažumos kalbų santykis.
2168