kalb sjunga, nebūtinai giminingų, dėl geografinės kaimynystės (t. y. ilgalaikių kontaktų) patyrusių lygiagrečią raidą ir turinčių panašių struktūros požymių kalbų grupė. Kalbos gali priklausyti skirtingoms kalbų šeimoms ar tos pačios šeimos kitoms kalbų grupėms. Kalbų sąjungai atsirasti reikšmės turi intensyvūs kontaktai ir paplitusi arealo gyventojų dvikalbystė. Sąvoką 20 a. pradžioje suformulavo N. Trubeckojus. Tiria arealinė kalbų tipologija, jos rezultatai sudaro pagrindą arealinei kalbų klasifikacijai. Kaip reiškinys kalbų sąjunga išsamiausiai ištirta remiantis Balkanų kalbų sąjunga, daugiausia žinoma Europoje. Jai priklausančios skirtingų indoeuropiečių kalbų šakų graikų, bulgarų, makedonų, albanų, rumunų kalbos (visos arba dauguma jų) neturi bendraties (plg. bulgarų iskam da piša ‘noriu rašyti’, padėmeniui – [noriu, kad rašyčiau]), turi postpozicinį apibrėžtą artikelį (bulgarų grad-át atitinka anglų the town ‘miestas’), redukuotą linksnių sistemą (neskiriamas kilmininkas ir naudininkas, pvz., graikų tu Giorgu ‘Jurgio arba Jurgiui’; Balkanų slavų kalbose linksniai apskritai išnyko), fonetinių panašumų, apibrėžtas objektas kartojamas pavartojant nekirčiuotą asmeninį įvardį (bulgarų knigata ja e kupil ‘knygą jis nupirko’, padėmeniui – [knygą jis ją nupirko]); šie reiškiniai yra inovacijos ir dažniausiai sunku nurodyti, iš kurios kalbos reiškinys paplito. Kitos tyrinėtos kalbų sąjungos – Pietryčių Azijos kalbų (kinų, vietnamiečių, tajų; joms būdinga izoliuojanti struktūra, vienskiemenis žodžio modelis, sudėtinga priegaidžių sistema), Šiaurės Amerikos indėnų inkorporacinių kalbų. Daugelis kalbų sąjungų ginčytinos, nes remiasi tik tam tikrais bruožais, o ne visą kalbos sistemą apimančiais struktūriniais sutapimais.
481