kalb skõlinimasis, vienas kalbų kontaktų rezultatų. Skolinimosi intensyvumas priklauso nuo kalbų kontaktų intensyvumo. Kai kalbų kontaktai nėra intensyvūs, skolinamasi dažniausiai tik leksikos lygmeniu ir skoliniai būtinai adaptuojami (pvz., arkivyskupas), išsiverčiamas visas žodis ar jo dalis (lietuvių Tamsta < Tavo mylista < lenkų Twoja Miłość). Kontaktams intensyvėjant gausėja leksikos skolinių, jie mažiau adaptuojami (fojė, taksi), imama skolintis ir kitų kalbos lygmenų, dažniausiai žodžių darybos (dadurti, vyrgydytojas) ir žodžių kaitybos (labiau baltas vietoj baltesnio) elementų, su žodžiais pasiskolinama ir garsų (fabrikas, buhalteris, choras), nunyksta kai kurios morfologinės kategorijos (įvardžiuotiniai būdvardžiai ir įvardžiai, kuopiniai, kelintiniai ir daugiskaitiniai skaitvardžiai, dviskaita), atsiranda sintaksės pokyčių (vietoj dalyvinių ir padalyvinių konstrukcijų vartojami šalutiniai sakiniai, pvz., mačiau sėdintį / mačiau, kad sėdi; lyjant neisiu / kai lis, neisiu). Ypač pagausėja semantikos (pvz., gilus dangus vietoj aukšto dangaus), frazeologijos (pakišti po kilimu) skolinių. Kalbų skolinimasis priklauso ir nuo kalbų įtakos visuomenėje: kuo populiaresnė kalba, tuo daugiau iš jos skolinamasi ir tuo mažiau stengiamasi skolinius adaptuoti – pagausėja kitos kalbos citatų gimtojoje kalboje, garsai tariami pagal svetimos fonetikos taisykles, įsivyrauja svetima sakinio intonacija. Mažėjant gimtosios kalbos įtakai padažnėja kodų kaita, gimtoji kalba gali būti išstumta iš kai kurių vartojimo sričių, kol galop visai jos atsisakoma.
2168