kalėdójimas, kunigo lankymas parapijiečių per Kalėdų šventes. Prasideda prieš Kalėdas ir trunka iki Trijų Karalių, kartais kalėdojimo laikotarpis būna ilgesnis.
Kalėdojimo paprotys kilo iš kalėdinių dovanų teikimo vieni kitiems. Po Tridento susirinkimo (1545–63) kunigai kalėdojimą ėmė naudoti kaip pastoracinę priemonę. 1639 Žemaičių vyskupijos sinode buvo nutarta kunigams kartą per metus aplankyti parapijiečius. Kalėdodamas kunigas vaikų klausinėdavo katekizmo, retai lankančius bažnyčią paragindavo atlikti religines priedermes (priimti svarbiausius sakramentus), sutaikydavo susivaidijusiuosius, aplankydavo ligonius, padovanodavo religinių paveikslėlių ir knygelių, patikrindavo parapijiečių sąrašus (tvarkydavo statistiką, surašydavo šeimos narius, įrašydavo pastabų apie jų sveikatą, materialinę padėtį), pašventindavo namus ir žmones; buvo kalbami poteriai, giedamos giesmės. Pagal senovinį paprotį, kunigui lankant parapijiečius aukotos aukos (piniginės; kalėda). Dažnai kunigas ir jo palyda buvo vaišinami. Sovietų okupacijos metais kalėdojimas buvo draudžiamas, nuo 20 a. pabaigoje vėl kalėdojama.