kaledòninė kalnódara (pagal Kaledonijos kalnų Škotijoje vardą), ankstyvojo paleozojaus kalnodaros procesai. Dėl Baltikos, Avalonijos, Laurentijos žemynų kolizijos iškilo raukšliniai kalnai – iki šiol išlikę kalnagūbriai Europos šiaurėje (Kaledonijos, Skandinavijos kalnai), Lenkijoje (Šventojo Kryžiaus kalnai), Grenlandijoje, Niufaundlando saloje, Šiaurės Amerikoje (dalis Apalačų kalnų). Kaledoninių raukšlinių kalnų, denuduotų ir giliai palaidotų po vėlyvojo paleozojaus ir jaunesnėmis nuogulomis, yra Lenkijos šiaurinėje ir vidurinėje dalyse, Ukrainos vakaruose (Karpatų kalnuose), Šiaurės Amerikoje.
Fiksizmo teorijos šalininkai iki 20 a. vidurio kaledoninę kalnodarą laikė vienu globaliu Žemės plutos tektoninio suaktyvėjimo etapu. Visų žemynų raukšlines sistemas ir juostas, susiformavusias viduriniame kambre ir viduriniame devone, priskyrė kaledoninei kalnodarai ir vadino kaledonidais. Be jau minėtų, jų yra Vidurinės Kazachijos vakarinėje dalyje, Vidurinėje Azijoje (Tian Šanio kalnų dalis), Sibire (Altajus, Salairas, Vakarų ir Rytų Sajanai, Baikalo kalnyno pietinė dalis), Kinijos pietryčiuose, Australijoje ir Tasmanijoje, Pietų Amerikoje (Centriniuose ir Šiaurės Anduose), Aliaskoje.
Skiriamos kaledoninės kalnodaros fazės: salairinė (intensyviausia) – viduriniajame ir vėlyvajame kambre, takoninė – ordoviko pabaigoje ir silūro pradžioje, ardeninė – silūro pabaigoje, erijinė – silūro ir devono sandūroje, arkadinė (baigiamoji) – viduriniajame devone.
Dabartiniuose pasaulio tektoniniuose žemėlapiuose kaledoninės struktūros priskiriamos ankstyvojo paleozojaus struktūroms, nes pagal naująją globalinę tektonikos teoriją raukšlinių kalnų susidarymas atspindi ne globalius, bet tik lokalius gretimų litosferos plokščių susidūrimo procesus.
2406