Kalėdos

Kaldos, Krstaus Gimmas, viena svarbiausių krikščionybės švenčių. Daugumos Bažnyčių švenčiama gruodžio 25 (Rytų Bažnyčioje pagal Julijaus kalendorių – sausio 7). Kalėdų pagrindas – evangelinis pasakojimas apie Jėzaus Kristaus gimimą iš Švč. Mergelės Marijos. Pradedama švęsti nuo išvakarių – Kūčių, kuriomis baigiamas prieškalėdinis krikščionių pasninkas (katalikų ir protestantų adventas). Bažnyčiose Kalėdų šventėms įrengiama prakartėlė, jos puošiamos eglutėmis. Katalikų Bažnyčioje Kalėdoms yra skirtos trejos Mišios: vidurnaktį – Jėzaus Kristaus Gimimo (prieš jas pašventinama prakartėlė), auštant – Piemenėlių, arba Bernelių, bei Kalėdų dienos Mišios; per Mišias ir po jų giedamos Kalėdų giesmės, per Mišias skaitomi atitinkami skaitiniai, ištraukos iš Biblijos apie Mesijo, Dievo Sūnaus, atėjimą ir įsikūnijimą. Liturginių drabužių spalva balta.

Piemenėlių, arba Bernelių, Mišios prie Arkikatedros prakartėlės Vilniuje 2018

Stačiatikių Bažnyčioje prieš Kūčias cerkvės puošiamos eglutėmis, Kūčių dieną skaitomos Didžiosios valandos, atliekama Bazilijaus Didžiojo liturgija, Kalėdų dieną – Jono Auksaburnio liturgija (dažnai vidurnaktį), liturginių drabužių spalva balta. Kalėdiniu laikotarpiu (sausio 7–17) pasninko nėra, tikintieji sveikina vieni kitus giedodami kalėdines giesmes.

Jėzaus Kristaus Gimimo šventė pirmą kartą paminėta 354 Dionizo Filokalo raštuose; čia teigiama, kad gruodžio 25 po saulėgrįžos švenčiama Nenugalimosios Saulės (lot. Sol Invicta) šventė; tai diena, kai Betliejuje gimė Jėzus Kristus. Manoma, kad ankstyvojoje krikščionybėje buvo siekiama saulėgrįžos šventę pakeisti Jėzaus Kristaus Šviesos (pagal Jn 8, 12) švente. Kitais duomenimis, imperatorius Konstantinas 321 Nenugalimosios Saulės dieną paskelbė Viešpaties diena-sekmadieniu; ilgainiui kasmetis Nenugalimosios Saulės minėjimas tapo kasmečiu Viešpaties Gimimo minėjimu.

2709