Kaldų pãsninkas, Stačiatikių Bažnyčioje – 40 dienų (lapkričio 28–sausio 6) pasninkas. Du sekmadienius prieš Kalėdų pasninką minimi visi įsikūnijusio Jėzaus Kristaus žemiškosios giminės atstovai iš Senojo Testamento laikų, laukę jo atėjimo; tai šventųjų protėvių ir šventųjų tėvų sekmadieniai. Kalėdų pasninkas prasideda kitą dieną po apaštalo Pilypo minėjimo, todėl kartais vadinamas Pilypo pasninku. Per Kalėdų pasninką nesilinksminama, susikaupiama maldai, atgailai, nevalgoma mėsos, pieno produktų, kiaušinių; žuvį valgyti galima šeštadieniais ir sekmadieniais, o didelių švenčių ar ypatingomis šventųjų minėjimo dienomis – antradieniais ir ketvirtadieniais. Sausio 2–6 laikomasi griežto pasninko – draudžiama valgyti ir žuvį bei ribojamas aliejaus vartojimas. Paskutinė Kalėdų pasninko diena – Kūčios (rusų kalba – sočelnik), per jas visiškai nevalgoma iki pirmosios žvaigždės pasirodymo, paskui valgomi tik pasaldinti mirkyti kviečiai.
ICHTHYS (mozaika, apie 350, Duonos padauginimo bažnyčia Tabhoje prie Tiberiados ežero)
Kalėdų pasninką mini Milano vyskupas Ambraziejus (4 a.), Augustinas, Leonas I Didysis (5 a.); pasninkavimo tradicija susiformavo Vakaruose, vėliau perimta ir Rytų. Iš pradžių Kalėdų pasninkas trukdavo 7 ar šiek tiek daugiau dienų. Konstantinopolio susirinkimas (1166) nustatė 40 dienų Kalėdų pasninką. Tesalonikų (Solonikai) arkivyskupas Simeonas (12 a.) teigė, kad keturiasdešimties dienų Kalėdų pasninkas primena Mozę, kuris po 40 dienų pasninko gavo ant akmens plokščių užrašytus Dievo žodžius, o tikintieji pasninkaudami 40 dienų sutinka bei priima įsikūnijusį ir gimusį iš Mergelės Marijos Gyvąjį Žodį.
1494