kaljimas, specialaus režimo įstaiga, skirta suimtiesiems ir nuteistiesiems laisvės atėmimo bausme laikyti bei socialinei reabilitacijai.
Kalėjimų rūšys
2016 atidarytame Zaanstado teisingumo komplekse veikia didžiausias Nyderlandų kalėjimas
Daugelyje valstybių visos pataisos įstaigos vadinamos kalėjimu. Kalėjime taikoma maksimali nuteistųjų apsauga, priežiūra ir izoliacija. Pagal saugumo laipsnį skiriami uždari, pusiau uždari ir atviri kalėjimai. Pvz., Švedijoje yra 4 kategorijų kalėjimai (pirmosios kategorijos – aukščiausio laipsnio saugumo uždaras kalėjimas, antrosios ir trečiosios – pusiau uždaras kalėjimas, ketvirtosios – atviro tipo kalėjimas). Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje analogiški kalėjimai dar skirstomi į centrinius ir vietinius. Jungtinėse Amerikos Valstijose federaliniai ir vietiniai kalėjimai skirstomi į minimalaus, vidutinio, maksimalaus ir ypatingo saugumo kategorijas. Uždarame kalėjime laikomi įkalinti iki teismo asmenys, nuteistieji už sunkius nusikaltimus, nuteistieji mirties bausme, kol ji bus įvykdyta, arba nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Šiame kalėjime taikoma sustiprinta apsauga, teritorija aptveriama aukšta tvora, nuteistieji visą parą praleidžia kamerose.
Pusiau uždarame ir atvirame kalėjime laikomi už lengvesnius nusikaltimus nuteisti asmenys, dieną dirbantys už atviro kalėjimo teritorijos ribų. Yra atskiri kalėjimai ar jų skyriai pagal kalinių kategorijas – tardomiesiems, nepilnamečiams, nuteistiesiems ilgesniam laikui, recidyvistams. Moterys ir vyrai kalėjime yra atskirti. Kalėjime įrengiamos administracijos, laisvalaikio leidimo, pasimatymų ir kitos patalpos.
Kalėjimų atsiradimas ir raida
Kalėjimai pirmą kartą paminėti Kinijoje 2600 prieš Kristų. Iki 16 amžiaus pabaigos kalėjimai daugiausia būdavo įrengiami požemiuose arba bokštuose. Amsterdame 1593 pastatytas specialus kalėjimas moterims, kuriame siekta jas perauklėti darbu ir religija, 1703 Romoje – Šv. Mykolo kalėjimas jauniems nusikaltėliams auklėti.
vaizdas iš paukščio skrydžio į Čekijos vakaruose esantį Pilzeno kalėjimą
18 amžiuje ėmė plisti kamerų sistema. Iki 19 amžiaus vidurio kalinių poveikio pagrindiniai metodai buvo sunkus ir įtemptas darbas, nusikaltėlių kalinimas po vieną kalėjime ir religinis auklėjimas. Kaliniai ištisą parą praleisdavo kamerose, dažniausiai būdavo izoliuojami vienutėse, juos stengtasi paveikti religija, nes tikėta, kad nuteistieji atsiskyrėliškai studijuodami Bibliją kenčia dėl sąžinės graužaties ir atgailauja, keičiasi jų elgesys. 1829 Pensilvanijoje pastatytas kalėjimas, kuriame kaliniai buvo laikomi vienutėse tinkamomis gyventi sąlygomis, tik visai atskirti nuo išorinio pasaulio. 1823 Auburno kalėjime (Niujorko valstija) buvo įvestas kalinimo reglamentas, vėliau pavadintas Auburno kalinimo sistema (jis pagrįstas bendru kalinių darbu dieną ir jų izoliavimu naktį). Lemiamą įtaką baudžiamajai teisei ir bausmių taikymo (penitencinei) politikai turėjo Ch. de Montesquieu ir Voltaire’o skelbiamos humanistinės idėjos, C. Beccarijos veikalas Apie nusikaltimus ir bausmes (Dei delitti e delle pene 1764).
J. Howardas savo veikaluose iškėlė pažangių idėjų, kaip reformuoti bausmių vykdymą. C. Beccarijos ir J. Howardo idėjos pirmiausia buvo įgyvendintos Jungtinėse Amerikos Valstijose, vėliau Europos šalyse.
Didžiosios Britanijos Pentonville’io kalėjime 19 amžiaus viduryje kaliniams buvo palengvintos kalinimo sąlygos (pvz., leista pasivaikščioti kieme), jie pagal elgseną suskirstyti į grupes (vadinamoji progresyvioji kalinimo sistema). 1925 baigtas statyti Sing Singo kalėjimas (Niujorko valstija), kuriame kaliniams dirbant ar vaikščiojant kartu buvo uždrausta kalbėti. Kalėjimo bausmių raidai didelę įtaką turėjo tarptautiniai penitenciniai kongresai; pirmasis įvyko 1864 Frankfurte prie Maino, baigiamasis – 1950 Hagoje. 1955 Jungtinės Tautos patvirtino Tipines minimalias elgesio su kaliniais taisykles, 1987 Europos Tarybos Ministrų Komitetas – Europos kalėjimų taisykles. Nuo 1990 imta labiau rūpintis nuteistųjų socialine reabilitacija. 20 amžiuje daugelyje Europos valstybių kalėjimo bausmės sąvokos neliko, vietoj jos įsigalėjo bendra laisvės atėmimo bausmės sąvoka (terminuota arba iki gyvos galvos). 20 amžiaus pradžioje kai kuriose valstybėse įkurti pusiau uždaro ir atviro tipo kalėjimai.
Pietų Afrikos Respublikoje esantis Robben salos kalėjimas, kuriame 1964–1990 kalėjo Nelsonas Mandela
Žinomiausi kalėjimai
Žinomiausi (buvę ir esami) kalėjimai: Bastilija (Paryžiuje), Towerio (Londone), Sing Singo, Alcatrazo (abu Jungtinės Amerikos Valstijos), Butyrkų kalėjimas (Maskvoje), Kirovo kalėjimas (Kirove), Krestų (Sankt Peterburge), Vladimiro kalėjimas (Vladimiro sritis).
Pasaulyje nuteistųjų skaičius didėja. Jungtinių Amerikos Valstijų kalėjimuose nuo 1970 iki 2000 įkalintųjų ir nuteistųjų skaičius padidėjo 500 %.
2018 pasaulyje oficialiais duomenimis įkalinimo įstaigose buvo 10 743 619 nuteistųjų (atsižvelgiant į tai, kad Eritrėja, Somalis, Rumunija, Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika duomenų neteikia, o Kinijos ir Bisau Gvinėjos duomenys yra neišsamūs, pasaulyje įkalinimo įstaigose nuteistųjų greičiausiai yra daugiau kaip 11 mln.), daugiausia jų buvo laikoma Jungtinių Amerikos Valstijų (2,1 mln.), Kinijos (1,65 mln. pagal oficialius duomenis), Brazilijos (690 tūkst.), Rusijos (583 tūkst.), Indijos (420 tūkst.), Tailando (364 tūkst.), Indonezijos (249 tūkst.), Turkijos (233 tūkst.), Irano (230 tūkst.), Meksikos (204 tūkst.) ir Filipinų (188 tūkst.) kalėjimuose.
Kalinių skaičius kai kurių valstybių kalėjimuose 2018
1
*World Prison Brief duomenys
Kalėjimai Lietuvoje
Lukiškių kalėjimo pastatai
Lietuvos teritorijoje pirmieji kalėjimai įrengti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Iš pradžių jie buvo kunigaikščių ir didikų pilių, rūmų požemiuose, bokštų viršutinėse dalyse (pvz., Trakų salos pilyje kalėjimas buvo pilies viršutinio bokšto rūsyje). Dar buvo municipaliniai kalėjimai miestuose, bažnyčių kalėjimai vienuolynuose (pvz., Liškiavos dominikonų vienuolyne). Rusijos valdymo laikotarpiu 18 amžiaus pabaigoje–19 amžiuje buvo pastatyti kalėjimai Kalvarijoje, Kaune, Panevėžyje, Raseiniuose, Šiauliuose, Ukmergėje, Vilniuje, 19 amžiaus pradžioje įrengtas kalėjimas politiniams kaliniams Vilniuje (Antakalnyje). 1904 pastatytas Lukiškių kalėjimas (veikė iki 2019). 1929 kalėjimas pastatytas Utenoje, 1930, 1936 Raseiniuose (2 kalėjimo pastatai), 1931 Marijampolėje, kalėjimais paversti VI ir IX fortai prie Kauno.
Kalėjimai buvo įrengti ir kituose apskričių centruose arba netoli jų (pvz., Kaišiadoryse, Mažeikiuose, Telšiuose). 1919 kalėjimas priklausė Teisingumo ministerijai, jų priežiūrą vykdė Kalėjimų departamentas, nuo 1924 – Teisingumo ministerijos sekretorius ir kalėjimų inspektorius, nuo 1939 – Namų suimtiesiems departamentas. 1940 01 01 kalėjimuose buvo 4198, 1944 12 10 – 4444 nuteistieji. Nacių okupacijos metais kai kurie kalėjimai tapo žmonių masinių žudynių vietomis, pvz., IX fortas.
Po Antrojo pasaulinio karo buvo uždaryti Telšių, Ukmergės, Kauno, Klaipėdos kalėjimai. Lietuvoje nuteisti asmenys dažniausiai buvo siunčiami į SSRS kalėjimus ir kolonijas (į SSRS šiauriniuose regionuose esančias kolonijas‑gyvenvietes kasmet buvo siunčiama apie 1000 nuteistųjų). 1960 Panevėžio kalėjimas buvo pertvarkytas į moterų Pataisos darbų koloniją (nuo 2003 – Panevėžio pataisos namai). Uždarius kai kuriuos kalėjimus įsteigtos pataisos darbų kolonijos Vilniuje, Pravieniškėse, Žemės ūkio pataisos darbų kolonija Šilutėje. Pagal 1971 Pataisos darbų kodeksą Lietuvoje veikė kalėjimas, bendro, sustiprinto ir griežto režimo pataisos darbų kolonijos; ypatingo režimo ir pataisos darbų kolonijų nuteistiems buvusiems pareigūnams nebuvo, jie buvo siunčiami į Rusijos šiaurinius regionus (apie 100 nuteistųjų per metus) ir į kitas SSRS respublikas (apie 30 nuteistų pareigūnų per metus).
kamera Lukiškių kalėjime
Kalėjimai atkūrus Nepriklausomybę
1990 Pataisos reikalų valdyba reorganizuota į Pataisos reikalų departamentą Vidaus reikalų ministerijoje (nuo 1992 prie ministerijos), nuo 2000 kalėjimai ir pataisos įstaigos pavaldžios Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos. 2002 Bausmių vykdymo kodekse nustatyta, kad atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą teismas gali skirti terminuotą laisvės atėmimą arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose.
Kalėjimų departamento pareigūnai (2018)
Kalėjime laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias ir vaikų iki 3 metų turinčias moteris), nuteisti už labai sunkius nusikaltimus, iš pataisos namų už sistemingą arba piktybišką bausmės atlikimo tvarkos pažeidimą perkelti nuteistieji ir nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, nuteistieji, nustatyta tvarka palikti kalėjime ūkio darbams. Kalėjime leidžiama laikinai, bet ne ilgiau kaip 10 parų laikyti iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkeliamus nuteistuosius, siunčiamus tęsti laisvės atėmimo bausmę. Nuteistieji skirstomi į paprastąją ir drausmės grupes; jose nuteistiesiems nustatyta nevienodai teisių. Laisvės atėmimo bausmę kalėjime nuteistieji gali atlikti visą teismo nuosprendžiu paskirtą terminą ar jo dalį (ne mažiau kaip pusę paskirto bausmės laiko atlikę nuteistieji, kurių elgesys nekelia pavojaus visuomenei, gali būti perkelti iš kalėjimo į pataisos namus).
Laisvės atėmimo bausmę kalėjime atliekantys nuteistieji, kurie atitinka tam tikras sąlygas (yra atlikę ne mažiau kaip 1/3 bausmės, vykdo individualiame socialinės reabilitacijos plane nustatytas priemones, jų elgesys nekelia pavojaus aplinkiniams), Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu gali būti perkeliami į pataisos namus. Iš kalėjimo į pataisos namus perkelti nuteistieji skiriami į paprastąją grupę. Iš kalėjimo į pataisos namus perkelti nuteistieji, keliantys pavojų pataisos namų administracijai ar kitiems asmenims arba sistemingai darantys teisės pažeidimus, grąžinami iš pataisos namų į kalėjimą toliau atlikti bausmės (šie nuteistieji pakartotinai iš kalėjimo į pataisos namus gali būti perkeliami, tik jei jie atitinka nustatytas sąlygas ir nuo jų grąžinimo į kalėjimą dienos praėjo ne mažiau kaip 5 metai).
2035