Kalendorius ukiszkasis nuog uźgimima Wieszpaties 1863 (1862; Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)
kalendõrius (lot. calendarium < Calendae – pirmoji mėnesio diena), ilgų laiko tarpų skaičiavimo sistema, grindžiama periodiniais gamtos reiškiniais, susietais su dienos ir nakties kaita (laiko tarpo skaičiavimo vienetas – vidutinė saulės para), metų laikų kaita (atogrąžiniai metai) ir Mėnulio fazių kaita (sinodinis mėnuo). Šie laiko tarpai nebendramačiai: atogrąžiniai metai turi 365,2422 paros, sinodinis mėnuo – 29,5306 paros, todėl sunku sudaryti kalendorių, kuris derintųsi su gamtos reiškiniais, nes kalendoriniai metai ir mėnesiai turi turėti sveikąjį parų skaičių. Įvairiose šalyse įvairiais laikais buvo naudojami skirtingi kalendoriai; jie buvo nuolat tobulinami ir tikslinami. Pagal tai, koks periodas imamas kalendoriaus pagrindu, yra 3 tipų kalendoriai: Saulės, Mėnulio, Mėnulio ir Saulės. Saulės kalendoriaus pagrindas – atogrąžiniai metai.
Pirmieji Saulės kalendoriai 4 tūkst. pr. Kr. pradėti naudoti senovės Egipte. Jų kalendoriniai metai turėjo 365 paras. Dėl jų ir atogrąžinių metų neatitikimo per 100 metų kalendorinių metų pradžia pasislinkdavo metų laikų atžvilgiu 24,22 paros. Slinkimą sulėtino keliamieji metai, romėnų įvesti 46 pr. Kr. (Julijaus kalendorius). Dar tiksliau vidutinius kalendorinius metus su atogrąžiniais suderino Grigaliaus kalendorius, įvestas 1582. Jis naudojamas daugumoje šalių. Metus sudaro 12 mėnesių (nesusietų su Mėnulio judėjimu), savaitę – 7 dienos. Kalendoriaus sandaros trūkumas – nevienoda mėnesių ir metų ketvirčių trukmė. Yra siūlymų reformuoti kalendorių. Pvz., 1954 metais Indijos prašymu Jungtinės Tautos svarstė kalendoriaus reformų klausimą. Indija iškėlė mintį, jog Grigaliaus sistema sukuria neadekvačią aplinką verslui plėtoti. Naujausias pasiūlymas keisti Grigaliaus kalendorių 2012 metais pateiktas buvusio Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) astrofiziko Richardo Conno Henry'io (Jungtinės Amerikos Valstijos), kuris drauge su kolega ekonomistu Steve'u H. Hanke'u (Jungtinės Amerikos Valstijos) pristatė veiksmingiausią kalendorinę reformą. Hanke-Henry kalendorius – pastovus 364 dienų kalendorius su vienodos trukmės ketvirčiais, išsprendžiantis ne vieną Grigaliaus sistemos sukeliamą problemą verslui. Pasak jo kūrėjų, tokia reforma leistų sutaupyti 130 milijardų dolerių kasmet. Mėnulio kalendoriaus pagrindas – sinodinis mėnuo. Šio kalendoriaus 12 mėnesių pakaitomis po 30 ir 29 paras sudaro 354 parų Mėnulio metus. Tikrieji Mėnulio metai (12 sinodinių mėnesių) turi 354,3672 paros, todėl kai kurie kalendoriniai Mėnulio metai pailginami viena para, kad kalendoriniai metai visada prasidėtų per jaunatį (nebūtų poslinkio Mėnulio fazių atžvilgiu). Mėnulio metai apie 11 parų trumpesni už atogrąžinius, todėl jų pradžia slenka per visus metų sezonus (padėtis kartojasi po apytiksliai 33,6 metų). Mėnulio kalendorius susiklostė Mesopotamijoje, naudojamas musulmonų šalyse. Metai skaičiuojami nuo pranašo Mahometo bėgimo iš Mekos į Mediną datos (622 07 16).
Mėnulio ir Saulės kalendorius derina sinodinius mėnesius ir atogrąžinius metus. Besikaupiantis 11 parų skirtumas tarp atogrąžinių ir Mėnulio metų kompensuojamas kas kelintus kalendorinius Mėnulio metus pailginant vienu 30 parų mėnesiu (tokiu atveju metai turi 13 mėnesių, arba 384 paras). Pvz., dažnai buvo imamas 19 atogrąžinių metų ciklas, kuriame 7 Mėnulio metai pailginti 1 mėnesiu ir 4 metai – 1 para. Šiuo atveju vidutiniai (per 19 metų) Mėnulio metai beveik lygūs atogrąžiniams (365,2422 × 19 ≈ 354 × 19 + 30 × 7 + 4): pasiekiama, kad kalendorinių mėnesių pradžia beveik sutaptų su Mėnulio jaunatimi, o metų pradžia – su tam tikru Saulės metų laiku. Mėnulio ir Saulės kalendorius naudojamas Izraelyje ir kai kuriose Tolimųjų Rytų šalyse. Lietuvoje senovėje naudotas sudėtingas Mėnulio ir Saulės kalendorius. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pereita prie Saulės kalendoriaus.
vienas pirmųjų spausdintų Grigaliaus kalendoriaus leidimų (1582, Roma)