kaleñdros, Mažosios Lietuvos lietuviški kalendoriai. Pirmąsias kalendras – Prūsiškos kalendros ant meto 1847 (1846, Prūsiškos kalendros) – parengė Tilžės mokytojas E. Šesnakas, leido Klaipėdos spaustuvininkas F. W. Horchas (šios kalendros ėjo iki 1879, nuo 1869 Tilžėje leido J. Reylaenderis). Iš viso Mažojoje Lietuvoje 1846–1939 išėjo 35 pavadinimų kalendorių; didžiausi jų leidimo centrai buvo Klaipėda, Priekulė ir Tilžė. Svarbiausi leidiniai (kalendoriai) iki Mažosios Lietuvos padalijimo (1919): Evangeliškosios kalendros (1866–1913, Priekulė), Lietuviškosios kalendros (1877–1914, Klaipėda), Lietuviškos kalendros (1886–1923, Tilžė) ir Tilžės keleivio kalendros (1884–1922), po padalijimo – Lietuviškos kalendros (1924–39, Tilžė) ir Mažosios Lietuvos kalendros (1926–39, Klaipėda).
Kalendorių bendras tiražas 20 a. pradžioje buvo 30 000–35 000 egzempliorių. Svarbiausias kalendras rengė laikraščių redakcijos; buvo sudaromos laikantis vokiškų tradicijų, spausdinamos gotiškuoju šriftu. Apimtis buvo iki 200 puslapių. Kalendoriuose spausdinta daug ir įvairių informacinių, literatūrinių, mokslo populiarinamųjų, reklaminių straipsnių, gausiai iliustruoti. Spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpiu (1864–1904) kalendros platintos ir Didžiojoje Lietuvoje.
3037