„Kalevala“ („Kalevo kraštas“), suomių nacionalinis epas. Iš 19 a. pirmoje pusėje užrašytų runų sudarė ir jungiamąsias epo dalis sukūrė E. Lönnrotas. 1835 jis paskelbė pirmąją epo redakciją Kalevala, arba Senosios Karelijos runos apie senuosius suomių tautos laikus (Kalevala taikka vanhoja Karjalan runoja Suomen kansan muinosista ajoista). Ją sudarė 32 runos (12 078 eilutės). Dar pasinaudojęs ir D. Europaejaus (1820–84) surinkta tautosaka, 1849 E. Lönnrotas išleido galutinę epo redakciją, literatūroje kartais vadinamą Naująja Kalevala (50 runų, 22 795 eilutės).
Daugelyje Kalevalos runų yra finougrų mitų motyvų, kalbama apie šamanizmą, tikėjimą magine žodžio galia, papročius ir ritualus. Be runų, Kalevaloje yra vėlesnių laikų dainų, turinčių ir krikščioniškų motyvų. Nėra vientiso siužeto, epą sudaro savarankiški ciklai apie karelų ir suomių epinių kūrinių veikėjus – išminčių ir burtininką senąjį Viainiamioineną, stebuklingąjį malūną Sampą nukalusį kalvį Ilmarineną, lengvabūdį nuotykių ieškotoją Leminkiaineną ir kitus. Ciklus sieja Sampo bei kovos tarp Kalevalos ir Pohjolos motyvai (Pohjolos šalį valdžiusi piktoji burtininkė Louhi buvo pagrobusi gėrybių malūną Sampą). Epe yra baltiškųjų elementų (runa apie didįjį ąžuolą, apynio ir miežio ginčo motyvas ir kita). Kalevala sukurta vadinamuoju kalevališkuoju metru – aštuonskiemeniu chorėju (trochėju) su cezūra eilutės viduryje.
Kalevalos tyrinėjimai tapo pagrindu istoriniam geografiniam metodui kurti. Kalevala išversta į daugiau kaip 50 kalbų. Į lietuvių kalbą išversta 1922 (vertė A. Sabaliauskas) ir 1972 (Just. Marcinkevičius). 1919 Suomijoje įkurta Kalevalos mokslinė draugija (nariai A. Sabaliauskas, Just. Marcinkevičius, S. Skrodenis) nuo 1921 leidžia mokslo darbų metraštį Kalevalaseuran vuosikirja. Kalevalos diena, kaip Suomijos kultūros diena, minima vasario 28. Kalevala turėjo įtakos F. R. Kreutzwaldui (sukūrė estų epą Kalevo sūnus), H. W. Longfellow (sukūrė indėnų epą Hiavatos giesmė).
1012