„Kalevo sūnus“ (Kalevipoeg), „Kalevipoegas“, estų epas. Padavimai apie milžiną karžygį Kalevipoegą (Kalevo sūnų) minimi 17 a. literatūroje (Heinrichas Stahlis). Susidomėjimas šiais padavimais atgijo 19 a. pradžioje (K. J. Petersonas). Visus padavimų motyvus į vientisą epą bandė sujungti F. R. Faehlmannas, 1839 Estų mokslo draugijoje jis pateikė pagrindinį siužetą pabrėždamas tautinio heroizmo svarbą. Po F. R. Faehlmanno mirties pagal jo surinktą medžiagą, panaudodamas ir estų liaudies dainų motyvus bei metrus, epą 1850 pradėjo kurti F. R. Kreutzwaldas. Jis parašė vientiso siužeto epinį eiliuotą 20 giesmių (19 807 eilučių) kūrinį (1853 cenzūra uždraudė išleisti). 1857–61 Mokslo draugija Kalevo sūnų atskirais sąsiuviniais išleido estų ir vokiečių kalbomis, 1862 išspausdintas populiarus 19 023 eilučių leidimas. Epe vaizduojama Kalevipoego žygiai, kova su vikingais ir kryžiuočiais bei fantastinėmis blogio jėgomis. Kalevo sūnus turėjo didelę įtaką estų tautinei savimonei, literatūrai. Lietuvių kalba išleista 1963.
1556