Kãli (skr. Kālī – juodoji), hinduizme – grėsminga griaunamoji Devės hipostazė. Įkūnija visa naikinantį laiką (kala). Kali kultą, ypač jo elementus, susijusius su kruvinomis aukomis (ankstesniais laikais – ir žmonių), mėginama kildinti iš ikivedinio laikotarpio. Kali minima vediniuose šaltiniuose (Mundakaupanišadoje sakoma, kad ji yra vienas iš septynių Agnio liežuvių, veikia Mahabharatoje, Markandejapuranoje ir Kalikapuranoje). Devymahatmjoje pasakojama, kad ji pasirodo mūšio lauke iš įtūžusios Durgos antakių, nužudo asurą Raktabidžą ir savo ilgu liežuviu išsiurbia visus jo kraujo lašus, kad iš jų negimtų nauji asurai. Kalpos (ji lygi tūkstančiui mahajugų; juga) pabaigoje Kali, apsireikšdama kaip Kalaratrė (laiko naktis), bloškia pasaulį į tamsą. Kali yra pirmoji iš 10 dašamahavidjų, šaivų kai kuriuose mokymuose nusakoma kaip Aukščiausioji Tikrovė. Tibeto tantrizme Kali vadinama Lhamo (Deivė).
Kali, primynusi Šivos lavoną (Kali šventykla Nizamabade)
Kali garbinimas ypač paplitęs Bengalijoje. Klasikinių giesmių, skirtų Kali, sukūrė 18 a. bengalų poetas Ramprasadas. Garsios Kali šventyklos yra Kalkutoje (Kalighatas, nuo jo kildinamas Kalkutos pavadinimas, ir Dakšinešvaras), Assame, Keraloje ir Nepale.
Ikonografijoje Kali vaizduojama juodos arba mėlynos spalvos, nuoga, palaidais plaukais, didelėmis nukarusiomis krūtimis, pasikabinusi ant kaklo girliandą iš 50 žmonių galvų, kurių kiekviena reprezentuoja vieną iš 50 sanskrito abėcėlės raidžių, ir persirišusi juosmenį nukirstų rankų, simbolizuojančių karmos padarinių sunaikinimą, juosta. Iš plačiai pražiotos Kali burnos karo ilgas kruvinas liežuvis ir kyšo iltys. Dviejose iš keturių savo rankų Kali laiko khadgą (kapoklę) ir nukirstą galvą, o kitomis dviem rodo baimės išsklaidymo ir malonių teikimo gestus. Tantrizme vaizduojama primynusi Šivos lavoną.
171
-Kali deivė; -deivė Kali;