kálkinimas, tręšimas kalkinėmis trąšomis; dirvožemio cheminė melioracija. Kalkinant rūgštaus dirvožemio sorbuojamojo komplekso vandenilio, aliuminio, geležies jonai keičiami kalcio ir magnio jonais; didėja organinių ir mineralinių trąšų efektyvumas, dirvožemio naudingųjų mikroorganizmų gyvybingumas, daugėja augalams prieinamų mitybos elementų, gerėja dirvožemio fizikinės, cheminės ir biologinės savybės. Skiriami du kalkinimo būdai: pagrindinis ir palaikomasis. Pagrindiniu kalkinimu neutralizuojami rūgštūs dirvožemiai, t. y. iš jų šalinamos rūgštys. Kalkinama vieną kartą per 5–6 metus. Palaikomuoju kalkinimu dirvožemio rūgštumas sumažinamas iki neutralaus (pH apie 7); taip kas kelerius metus kompensuojamas kalkių nuostolis. Kalkinama dažniausiai klintmilčiais, dolomitmilčiais, kalkių purvu. Kalkinimas efektyvesnis, jei trąšos paskleidžiamos vienodai, gerai sumaišomos su dirvos armeniu. Dažniausiai kalkinama kartą per sėjomainos rotaciją. Kalkinimo normos priklauso nuo dirvožemio rūgštumo, granuliometrinės sudėties. Kalkinimas didina derlių. Lietuvoje miežių derlius iš vieno hektaro padidėja 0,5–0,8 t, žieminių kviečių – 0,4–0,6 t, dobilų ir motiejukų šieno – 3,1–9,2 t, cukrinių runkelių – 21–32 t, pašarinių runkelių – 4,7–23,2 t, kukurūzų (žaliosios masės) – 2,5–22 t, pupų 0,6–1,1 tonos.
LIETUVOJE yra 1,2 mln. ha kalkintinų rūgščių dirvožemių. 1950 pradėta rengti dirvožemių kartogramas, pagal kurias sudaromi kalkinimo planai. Dirvožemius kalkinti pradėta 18 amžiuje. Naudotas kalcio karbonatas, ežerinis mergelis, rečiau karbonatingas sapropelis, karbonatinis tufas arba ežerų kreida.
2262