kálkžemiai (Leptosols), KD, sistematinė menkai išsivysčiusių seklių arba skeletingų dirvožemių grupė. Kalkžemiai dažni nukastuose arba negiliai po puriomis dengiančiomis uolienomis slūgsančiuose dolomito arba gipso telkiniuose. Turi tik pilkšvąjį A diagnostinį horizontą. Juose kieta uoliena (klintis, dolomitas, gipsas) arba mažiau kaip 40 % kalcio karbonato turinti medžiaga slūgso ne giliau kaip 25 cm nuo paviršiaus arba iki 75 cm nuo paviršiaus (skeletinga uoliena arba žvyras). Kalkžemiai užima 11,4 % pasaulio dirvožemio dangos (apie 16,55 mln. km2). Randami kartu su pradžiažemiais, rudžemiais ir dykumų dirvožemiais. Paplitę visame pasaulyje. Pasaulio dirvožemių žemėlapio legendoje kalkžemiai išskirti 1997. Gausiai organinėmis trąšomis patręštuose kalkžemiuose gerai auga visi žemės ūkio augalai. Lietuvoje nedidelių kalkžemių plotelių yra karbonatinguose žvyrynuose, iki dolomito ar klinčių nukastuose karjeruose Akmenės, Joniškio, Pakruojo rj. savivaldybių teritorijoje, t. p. Biržų rj. savivaldybės teritorijoje, kur sekliai slūgso gipso klodai. Kalkžemiai skirstomi į 2 pogrupius: uolinius (KDc) ir žvyrinius (KDz).
190
Leptosols