Kálmaro ùnija (šved., norv., dan. Kalmarunionen), Norvegijos, Švedijos, Danijos valdovų asmeninė unija 1397–1523. Sudaryta Kalmare (Švedija). Danijos karalienės Margaritos I ir sukilusios Švedijos diduomenės pajėgos 1389 sumušė vokiečių kilmės Švedijos karaliaus Alberto Meklenburgiečio kariuomenę. Margarita I buvo Norvegijos karaliaus Hokono VI našlė. Ji 1389 pasiekė, kad Norvegijos sosto įpėdiniu būtų pripažintas jos mažametis sūnėnas Erikas Pamarėnas. 1396 ištikimybę jam prisiekė Danija ir Švedija, Margarita I pripažinta trijų karalysčių regente. 1397 06 Kalmare suvažiavę trijų karalysčių didikai karūnavo Eriką Pamarėną savo karaliumi, buvo paskelbtas unijos aktas (daugelio tyrėjų manymu, niekada neratifikuotas susitarimas). Pagal jį, unijos šalių karaliumi turi būti danas, karalystes administruoja savi dignitoriai, jose galioja savi įstatymai.
Kalmaro pilis
Nepatenkinta Danijos vadovavimu ir jos karais su Šiaurės Vokietijos valstybėmis, trukdančiais prekybai, Švedija sukilo. Švedijos karaliumi 1523 buvo išrinktas Gustavas Vaza, Kalmaro unija iširo. Norėdama užbėgti už akių vidaus karui Danija 1536 paskelbė Norvegiją savo provincija. Norvegijai išliko atskira teisė ir kai kurios institucijos, bet jos valdytos Islandija, Grenlandija ir Farerų salos atiteko Danijos karaliui.
Unijos 600 metų monumentas Kalmare (skulptorius Rolfas Fribergas)
2271