kalna, aukštai iškilusios ir suskaidytos didelio santykinio aukščio Žemės paviršiaus sritys. Nuo gretimų lygumų arba aukštumų juos skiria papėdės arba priekalniai. Susideda iš išgaubtų ir įgaubtų reljefo formų. Ilgis nuo keliasdešimties kilometrų (pvz., Kambrijos kalnai, Harzas) iki kelių tūkstančių kilometrų (pvz., Andai); kai kurie kalnai – pavieniai kūgiai (ugnikalniai). Užima apie 20 % žemynų ploto.
Pagal aukštį skirstomi į žemakalnius (500–1000 m absoliučiojo aukščio, pvz., Reino Skalūniniai kalnai), vidutinio aukščio kalnai (1000–2000 m, pvz., Sudetai), aukštakalnius (2000–5000 m; Alpės, Karpatai) ir aukščiausius kalnus (daugiau kaip 5000 m aukščio; Himalajai, Karakorumas, Pamyras). Priekalnius sudaro aukštumos. Žemakalniams būdinga suplokštėjusios, aplygintos viršūnės, palyginti nuolaidūs šlaitai, platūs slėniai, vidutinio aukščio kalnams – didesni santykiniai aukščiai, gilesni ir siauresni slėniai, denudacinių paviršių likučiai, aukštakalniams ir aukščiausiems kalnams – dideli santykiniai aukščiai, uolėtos stačiašlaitės viršūnės, sniego riba, stačiašlaičiai ledynų ir upių slėniai, ledyninės reljefo formos, nuobirų kūgiai. Aukštakalnių kraštovaizdžio bruožų gali turėti ir vidutinio aukščio kalnai, esantys aukštosiose platumose, pvz., Vakarų Špicbergeno kalnai.
Kaukazo kraštovaizdis
1
Kalnų reljefo skulptūrinės formos: kalnų grandinės, kalnagūbriai, jų šakos, kalnų masyvai, kalnynai, tarpukalnių įlinkiai, plokščiakalniai. Horizontaliosios (planinės) sąskaidos formos: lygiagrečioji (keli viena kryptimi nutįsę kalnagūbriai), spindulinė (į visas puses nutįsę kalnagūbriai), įstrižinė (nuo centrinio kalnagūbrio į vieną pusę atsišakojusios kalnų grandinės), plunksniškoji (nuo centrinio kalnagūbrio į abi puses atsišakojusios kalnų grandinės), šakotoji (vienas kalnagūbrio galas susiskaidęs į kelias grandines), gardelinė (statmenai susikirtę kalnagūbriai).
kalnai ties Indo ir Gilgito santaka
Pagal kilmę kalnai skirstomi į tektoninius, vulkaninius ir erozinius (arba struktūrinius denudacinius). Didžioji kalnų dalis yra iškilusi dėl endogeninių procesų – tektoninių, magmatizmo, vulkanizmo; jų diferencijuotas reljefas susidaręs dėl egzogeninių procesų (denudacijos), uolienų atsparumo skirtumų. Tektoninės kilmės kalnai skirstomi į raukšlinius ir luistinius. Raukšliniai kalnai (raukšlėkalniai) susidaro dėl litosferos plokščių subdukcijos (susikaupusias nuogulas suraukšlėja susiduriančios plokštės). Daugelis didžiausių kalnynų (Alpės, Karpatai, Himalajai) yra žemyninės plutos blokų susidūrimo arba vandenyninės plutos susidūrimo su žemynine (Andai) padarinys. Kalnai gali susidaryti dėl salų lankų susidūrimo (pvz., kalnai Filipinuose) arba dėl salų lanko ir žemyno susidūrimo (Taivano kalnai). Dėl tektoninio tempimo kalnai susidaro riftų zonose, iškilus vienam arba abiem jų pakraščiams (pvz., kalnai, juosiantys Rytų Afrikos lūžių zoną).
Kai kurie raukšlėkalniai (pvz., Karpatai) yra šariažinės sandaros (tektoninė danga). Luistiniai kalnai (luistikalniai), arba sprūdiniai, susidaro dėl sprūdžių tektonikos; tektoniniai judesiai iškelia arba nugramzdina Žemės plutos sluoksnius. Iškilusios dalys vadinamos horstais, nugrimzdusios – grabenais. Iškilusiuose luistuose dažnai matyti ankstesnio raukšlėjimosi metu susidariusios raukšlės; tokie kalnai vadinami raukšliniais luistiniais. Kylant tektoniniams kalnams į raukšles ir luistus įsiterpia magmos intruzijos su daugybe atsišakojusių magmos gyslų. Į paviršių išsiveržusi magma ir kiti jos produktai supila ugnikalnių kūgius. Kai kur ugnikalnių virtinės sudaro vulkaninius kalnagūbrius. Jie stūkso šalia tektoninių kalnų (pvz., Anduose) arba ant jų keterų (Didžiajame Kaukaze), arba salų lankuose (Mažuosiuose Antiluose). Kylančius tektoninius ir vulkaninius kalnus ima ardyti egzogeniniai veiksniai.
Erozijai suraižius dideles paviršiaus pakopas, kurias sudaro tektoniniai sprūdžiai, susiformuoja eroziniai, arba struktūriniai denudaciniai, kalnai (pvz., Šventojo Kryžiaus kalnai Lenkijoje). Kai kalnų tektoninis kilimas spartesnis negu jų denudacija, kalnai aukštėja, kai procesai susilygina, kalnų aukštis nesikeičia, kai kilimas sulėtėja arba liaujasi, o denudacija sparti, kalnai ima žemėti; ilgai trunkant žemėjimui kalnai virsta peneplena. Įvairiose klimato juostose kalnai nevienodai intensyviai egzogeninių jėgų ardomi. Aukščiausi yra tropinės ir subtropinės juostos sausųjų sričių kalnai (aukštis 7–8 km); čia denudacijos procesai palyginti nesmarkūs. Smarkiausiai ardomi kalnai poliarinėse srityse (kalnų aukštis 2–3 kilometrai). Egzogeniniai procesai suteikia kalnams specifinę skulptūrą. Tekančiųjų vandenų erozija suformuoja erozinės denudacinės skulptūros kalnus, vėjo ir epizodinių liūčių erozija – aridinės skulptūros, ledynų ir sniego bei šalčio veikla – glacialinės nivalinės skulptūros kalnus.
Dolomitinės Alpės
Gruodžio 11-ąją Jungtinių Tautų organizacija yra paskelbusi Tarptautine kalnų diena.
-kalnaii
kalnų slėnis Šveicarijoje
vynuogynai kalnų šlaituose
Tauro kalnų kraštovaizdis
Fedčenkos ledynas Pamyro kalnuose
2341