kaln ligà, liguista būsena, atsirandanti žmonėms kalnuose dėl sumažėjusio atmosferos dujų, ypač deguonies, parcialinio (dalinio) slėgio. Skiriamos ūminė, poūmė ir lėtinė kalnų ligos formos. Pirmosios dvi formos 2500–4000 m aukštyje pasitaiko 10–20 % žmonių, aukščiau 4500 m – beveik visiems. Lėtinė kalnų ligos forma pasitaiko retai, dažniausiai kalnų gyventojams, gyvenantiems daugiau kaip 3000 m aukštyje. Dėl sumažėjusio deguonies parcialinio slėgio sutrinka dujų apykaita, atsiranda hipoksemija ir hipoksija, padidėja kraujagyslių pralaidumas, sutrinka kai kurių organų, ypač centrinės nervų sistemos, funkcija, vandens ir mineralinių medžiagų apykaita, organizme susilaiko vanduo. Kalnų liga reiškiasi galvos skausmais, pykinimu, kartais vėmimu, nuovargiu, dusuliu, nemiga, tachikardija (padidėjusiu širdies susitraukimų dažniu), 5000 m aukštyje žmogus gali prarasti sąmonę. Pagal požymių reiškimosi intensyvumą skiriama lengva, vidutinio sunkumo ir sunki ūmi ar poūmė kalnų liga. Esant lengvai kalnų ligai pagrindiniai požymiai (dusulys ir tachikardija) reiškiasi tik fizinio krūvio metu ar atšalus. Vidutinio sunkumo kalnų ligai būdinga galvos skausmai, pykinimas, tachikardija ir ramybės būsenoje, sunkiai kalnų ligai šie požymiai dar ryškesni, gali atsirasti vėmimas, kosulys, pritemti sąmonė, nesuteikus pagalbos gali ištikti koma. Lėtine kalnų liga susergama pamažu: mažėja darbingumas, vargina dusulys, svaigsta galva, atsikosima kraujingais skrepliais, ligonio veidas įgyja melsvą atspalvį, ilgainiui gali atsirasti širdies nepakankamumas. Kalnų ligos profilaktikai rekomenduojama fizinis parengimas, specialios treniruotės hipobarinėmis sąlygomis prieš kopiant, kopti į kalnus pamažu.
1334